Kartais juk užtenka į save iš šalies pasižiūrėti. Bet iškart pripažinsiu, esu šokiruotas to, ką girdėjau ir mačiau.
Greito maisto užkandinėje viename iš didžiųjų Vilniaus prekybos centrų prie staliuko sėdėjo keturių asmenų šeima: vyras su žmona ir du vaikai, maždaug devynerių mergaitė ir gal kokių penkerių berniukas.
Jie tylėjo, nes visi buvo užsiėmę su savo išmaniaisiais. Staiga berniukas pasidėjo telefoną, atsistojo ir nuėjo prie tėvo. Vaikas prisiglaudė prie tėvo ir pusbalsiu paklausė: „Tėti, ar tu gali mane apkabinti?“
Vyras net nesureagavo. Vaikas dar kelis kartus pakartojo savo klausimą. Deja, niekas į jį nesureagavo. Vaikas suirzo, nuliūdo ir nuėjo atgal į savo vietą. Man suspaudė širdį, nors pats savo vaikų neturiu. Negalėjau atsistebėti, kas per tėvas, kas per šeima?! Kam jiems apskritai vaikai.
Bet toliau buvo dar blogiau. Moteris atsistojo ir pasakė vaikams rengtis, nes ketino išeiti. Ji vyro paklausė, ar kitą dieną jie važiuos į kaimą pas jo tėvus.
Vyras nepakeldamas akių pasakė, kad vargu, nes jau draugus pakvietė ateiti. Moteris supyko ir pasakė, kad ji su vaikais važiuos, nes jo tėvai jau pusę metų prašo aplankyti juos. Vyras ir vėl nesureagavo. Tikrai norėjau trenkti jam.
Vyras jokio susidomėjimo šeima nerodė. Dukra irgi į mamos raginimus nereagavo – buvo visiškai pasinėrusi į pramogas telefone. Moteris ramiai aprengė berniuką ir išėjo. Vyras po kiek laiko atsistojo ir išėjo paskui, palikdamas mergaitę.
Ji dar po kiek laiko staiga apsidairė, pamatė, kad liko viena ir puolė bėgti. Aš sėdėjau ir negalėjau patikėti, kad viskas vyksta čia, šiuolaikiniame pasaulyje, sostinėje... Žmonės – jūs kuo toliau, tuo labiau nužmogėjate. Šlykštu ir gaila vaikų.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų spalio 20 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
