Mano santuoka buvo tokioje duobėje, kad gerų perspektyvų nesimatė. Pykomės kasdien, nesišnekėjome savaitėmis. Jo dėmesys krypo šalin.
Konfliktai buvo dėl buitinių dalykų ir mūsų abiejų charakterių, kiekvienoje poroje savos bėdos. Daug laiko prasipykome, tada jis nustojo rodyti bet kokį dėmesį. Tapau jam neįdomi, labai aiškiai matėsi. Žiūrėdavo į kitas, džiaugėsi kitų žmonių draugija, su manimi kiekvienas pokalbis atrodė kančia.
Galėjau iš karto skirtis (vilčių, kad pagerės tikrai nebesimatė). Arba pabandyti būti laiminga, o išsiskirti paskui. Pabandžiau antrą variantą. Žinojau, kad blogiau nebus.
Pirmas žingsnis
Atšalau pati. Nustojau kreipti dėmesį į jo pasakymus, nesileidau erzinama. Nesidaviau išprovokuojama konfliktui, jei kas suerzina – nueinu šaltu veidu. Nustojau aiškintis, kalbėtis, analizuotis. Šnekėjau maloniom temom, o kas nemalonu – išvis nusispjaut.
Tą dariau ne tam, kad saugočiau jį nuo susipykimo. O tam, kad pati buvau pavargusi ir nebenorėjau jokių pykčių, nieko nebenorėjau. Sakydavau sau „ša!“, kai užeidavo noras pasakyti neigiamą komentarą. Jau žinojau, kad po vieno komentaro būtų kitas, po kito – barnis.
Rezultatas? Kalbėtis ėmėm dar mažiau, bet bent jau maloniai. Jis iš tylos pradėdavo suprasti, kad negerai kažkas, tada tą kažką spręsdavo. Iš pradžių buvo labai nustebęs, bet prisitaikė.
Antras žingsnis
Ėmiau savimi rūpintis. Pakeičiau išvaizdą kardinaliai. Mane skatino mintis: „Jei šita santuoka baigsis, liksiu ne tik viena, bet ir apsileidusi.“ Tam tikra prasme netgi sakyčiau, tapau fyfa.
Ėmiau sportuoti 4 kartus per savaitę. Pakeičiau plaukų spalvą. Paskyriau sumą per mėnesį, kurią išleisiu sau. Gavusi algą nusiperku kremų, pasidarau ilgalaikį manikiūrą, kas antrą mėnesį nueinu pas kirpėją. Geriu papildus ir atitinkamai rūpinuosi oda.
Išmečiau daugiau negu pusę savo drabužių. Nusipirkau kelis, visi dera vieni su kitais, susidariau tokį garderobą, kaip visada norėjau atrodyti.
Rezultatas? Vyras apšalęs, aš – savimi pasitikinti. Nebe tiek žiūri į kitas, nes visada žiūri į mane, aš vis kažkuo kitokia. Per metus sporto kūnas pasidarė oho. Pačiai keista, kad tokių metų galiu taip jaustis ir atrodyti. Nemeluoju sakydama, kad tikrai sau patinku ir pažiūrėjusi į veidrodį džiaugiuosi.
O pinigai? Panašią sumą per mėnesį išleisdavau picų pavalgymams, tuštiems žurnalams, užkandukams, pigiam papuošaliukui. Atsisakius nereikalingų smulkmenų – dviguba nauda.
Trečias žingsnis
Susidariau laisvalaikio sąrašą. Kai vakarais sėdėjau namie ir neturėjau kuo užsiimti, buvo puiki erdvė konfliktams. Imdavau kabinėtis prie jo pabendrauti. Vyras ką negražaus pasakydavo, jautriai sureaguodavau... Todėl norėjau susirasti veiklos.
Pasidariau sąrašą visų dalykų, kuriuos man patinka veikti. Du kartus per savaitę ėmiau po darbo eiti į miestą – vieną kartą susitikti su drauge, kitą kartą į parodėlę, kitą – aplankyti mamytę... O kitus vakarus veikiu viską, kas man smagu.
Guliu vonioje. Skaitau. Piešiu ornamentus. Persodinu augalus. Tvarkausi spinteles. Žiūriu serialą. Dekoruoju smulkmenas namuose. Darau kvėpavimus. Rašau dienoraštį arba pasakojimus. Gaminu. Daug kuo užsiimu, smulkmenos.
Rezultatas? Aš laiminga, nes turiu veiklos, kuri man patinka. Ir net neturiu laiko irzalioti dėl bendravimo su vyru. Vyras laimingas ir pats nori bendrauti gražiai, nes mato, kad esu atskiras žmogus, asmenybė, jam įdomu, ką aš darau.
Ketvirtas žingsnis
Nustojau seksą sieti su meile-seile. Tai gali skambėti labai radikaliai ir nenoriu nieko įžeisti. Bet kol mylėdamasi ieškodavau didelio dvasinio artumo arba darydavau tai tada, kai norėdavau pajusti vyro meilę, klydau.
Jautriai į tai žiūrėjau, būdavo sunku pasiekti didžiulį malonumą, galvoje užsikirto visi emociniai barjerai. Po suartėjimo laukdavau jo meilės reakcijų, žodžių.
Pamėginau į seksą žiūrėti labiau techniškai ir viskas pasikeitė. Noriu – myliuosi su vyru. Būna gera ir malonu, atsipalaiduoju negalvodama apie tai, kaip pykomės ir nelaukdama meilės žodžių. Nenoriu – nesimyliu. Nebesureikšminu to. Nedarau to, kad susitaikytume. Nedarau to, kad gaučiau meilės. Darau tai ar ne – tik galvodama apie norą, poreikį, malonumą.
Rezultatas? Būna daug smagiau. Aš laisvesnė, labiau atsipalaidavusi. Man įdomiau. Toje srityje ir jis labiau stengiasi, nes mato, kad neverkšlenu meilės, o noriu užvedančių veiksmų.
Tiek paprastų reikalų. Savo elgesį ir gyvenimą pakeičiau tais keliais dalykais, o po pusmečio ir santuoka jau buvo kitokia. Po metų – dar geriau! Tapau laisva. Laiminga. To iš savęs nesitikėjau.
Kai atsitraukiau nuo jo visomis prasmėmis, mudu suartėjome daug labiau, nei kai stengiausi suartėti. Skamba prieštaringai ir jūs galite su manimi nesutikti. Bet man padėjo, gal padės ir jums. Dabar mano santuoka laiminga. O jeigu ji baigtųsi – dabar taip save myliu, kad viena nepražūčiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
