Sėdim prie stalo ir vakarieniaujam. Močiutė, senelis ir trimetis anūkas.
Mūsų žmogutis – darželinis, nors baisiai nenori ten eiti, kas rytą su ašarom.
Vakarieniavimo procesas toks: „babyte, tu mane maitini ir seki pasaką“.
„Valgyk pats“.
„Negaliu, rankelės pavargo“.
„O darželyje kas tave maitina?“
Temą apie darželį mažylis dažniausiai ignoruoja, meistriškai nusuka kalbą kitur.
Šįkart nenusuka.
„Darželyje, kai vaikai nevalgo, auklėtoja muša su pagaliu per galvą“, – išpoškina.
Iš nuostabos išsižioju ir be garso susičiaupiu. Senelis taipogi padeda šakutę.
Žiūrim išpūtę akis į anūką ir atsargiai kamantinėjam: kuriuos vaikus muša, ar tave mušė, iš kur auklėtoja gavo pagalį?
Vaikiukas tą patį sakinį pakartoja lyg iš rašto, tik dar išraiškingiau, sumosuoja rankom ir garsais „bum bum“ palydi lazdos bumbsėjimą. Sako, pagalį auklytė atsineša iš lauko. Mušė kitus vaikus, jam neteko.
Pirma mūsų reakcija: O Dieve!
Kūnu nuvilnija siaubo ir pasipiktinimo bangos, bet sukirba ir maža abejonė, ar gali taip būti? Juk toks dalykas tikriausiai tuoj būtų išplaukęs į viešumą.
Klausiu, ar mušami vaikai verkia? Anūkas patvirtina, kad taip.
Tada klausia senelis: „O auklytė ar verkia?“
Vaikas nė nemirktelėjęs, užtvirtinančia intonacija sako: „Verkia verkia“.
„Kai tiek daug ašarų, gal grupė patvinsta? “ – senelis ima juokauti, nes neįsivaizduojam kaip tokioje situacijoje kalbėti.
Mūsų džiaugsmeliui nė pagalvoti nereikia, tvirtina, kad tikrai patvinsta.
„O ką tada vaikučiai daro?“ – klausiam.
„Susėda į laivelius ir plaukia“, – be jokio sutrikimo aiškina vaikas.
Ir juokas, ir baugulio nuosėdos. Lekiu į antrą namo aukštą pas anūko tėvelius, pasakoju ką išgirdome.
Sūnus ir marti kiek sutrikę, sako, šiandien iš vaiko lūpų tą patį girdėję. Ir ne tik. Mažėlis dar pridūręs: „O kitus vaikus, kurie nevalgo, pririša su diržais prie kėdės“.
Visa šeima bandom susigaudyti, iš kur galėjo atsirasti toks pasakojimas. Šeimoje niekada nebuvę jokio smurto, jokio smurto vaikui netekę matyti nei artimoje, nei tolimoje aplinkoje, kalbų apie panašius dalykus namie irgi nebūna. Vaiko labui net televizorius išneštas ant aukšto, kad augtų be šlamštinės informacijos. Ir bereikalingo triukšmo. Tiesa, kompiuteriai prieinami, bet tėveliai labai kruopščiai atrinkę „multikus“.
Kaip vaikų apklausų specialistai paaiškintų tokius trimečio pasakojimus? Kas tai? Tik fantazijos, ar realų pagrindą turintys kažkokie įvykiai?
Pridursiu, kad vaikas ramaus ir linksmo būdo, jokių psichologinių problemų nėra, noriai bendraujantis ir pakankamai komunikabilus. Nemeluoja. Žodynas turtingas, nes skaitom daug pasakų.
Ir štai tokia istorija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
