Galiu drąsiai sakyti – esu patriotė! Mylių Lietuvą, ir gimtąjį Vilnių. Ir nors emigracijoje prabuvau kiek daugiau nei ketverius metus, tėvynės ilgesys niekur nedingo. Taigi vieną dieną nieko nelaukusi susiruošiau, susikroviau lagaminus, ir po kelių valandų skrydžio jau kvėpavau sostinės oru!
Nesu dykaduonė, esu darbšti, todėl jau prieš skrendant namo pradėjau ieškotis darbo Vilniuje. Kadangi specialybė susijusi su pardavimais, kažko tokio ir ieškojau. Na, o kadangi dabar labai populiaru darbo skelbimus skelbti socialiniuose tinkluose, pirmas mano žvilgsnis nukrypo būtent į juos.
Ir taip, Lietuvoje, o ypač sostinėje, darbo rasti galima tikrai labai greitai, jeigu to labai nori! Nukrypo akys į socialiniuose tinkuose rastą skelbimą, kad ieškoma finansų konsultantų, vadovų gyvybės draudimo, bei pensijų kaupimo srityje. Hmmmm, skamba viliojančiai. Susisiekusi su skelbimo autore, sutariau susitikimą dėl detalesnės informacijos apie darbo pasiūlymą.
Na ir štai aš jau prie biuro, esančio pačiame Vilniaus centre, Konstitucijos prospekte durų, už kurių, kaip skelbime buvo parašyta, manęs laukia svajonių darbas, kur netgi nereikia turėti patirties, nes kolegos tokie draugiški, jog visko išmokys bei visapusiškai parems.
Užeinu į vidų, pasitinka mergina, kuri nelabai maloniu žvilgsniu nužiūri ir tik tada paklausia, pas ką aš, (ne, nesiskundžiu, visiems gali pasitaikyti blogų dienų). Tad nesureikšminu ir drąsiai prisistatau bei pasakau, pas ką atvykau. Pasiūlo prisėsti, ir palaukti.
Ir štai už keleto minučių sulaukiu merginos, pas kurią į darbo pokalbį ir atvykau. Iš pažiūros miela mergina vedasi mane į savo kabinetą tam išsvajotam darbo pokalbiui. Tačiau čia ir prasidėjo visas linksmumas...
Tik prisėdus pasijaučiau tarsi atvykusi į karo zoną! Vietoj išvajoto darbo, kurį taip gražiai žadėjo, paaiškėjo, kad turėsiu būti lojali šnipė, ir netgi tai, kad su kai kuriais žmonėmis, dirbančiais kartu, bendrauti negalėsiu, nes mano naujoji būsima vadovė ruošiasi būti paaukštinta, o tam trukdo keli kartu dirbantys žmonės, todėl jie jau nebe komandos nariai, ir bet koks bendravimas su jais reiškia darbo pabaigą man...
Lyg to būtų maža, įsidarbinusi šioje įmonėje (nors, kaip paaiškėjo pokalbio metu, darbas yra pagal individualios veiklos pažymą, net ne darbo sutartį) turėsiu akylai stebėti tų žmonių, su kuriais man bus griežtai draudžiama bendrauti, veiksmus darbo metu, įdėmiai klausyti, ką kalbės telefonu, ir viską papasakoti jai.
Sėdžiu, klausau, ir tik viena mintis galvoje – kaip greičiau iš čia pabėgti...
Buvo aiškiai pasakyta, kiek sutarčių su klientais turėsiu pasirašyti, jeigu norėsiu dirbti šioje įmonėje, o apie taip žadėtą kolegų pagalbą užsiminta nebebuvo iš viso.
Žinote, darbo nebijau, esu labai kruopšti, atsakinga bei darbšti. Bet po tokio darbo pokalbio bėgau nuo šios draudimo įmonės kuo toliau.
Įmonės pavadinimo neskelbiu, nedarau reklamos ar antireklamos. Tiesiog dalinuosi savo pirmuoju darbo paieškos įspūdžiu tik grįžusi į Lietuvą. Ir taip, nesinori to sakyti, bet pirmasis įspūdis tiesiog siaubingas.
O tada jau susimąstai, kodėl tų darbo vietų tiek jau daug? Po šio pokalbio atsakymas man labai aiškus. Linkiu sėkmės visiems, kas ieško darbo, na o aš, suprantu, turėsiu jo dar paieškoti.
Atsisakau dirbti ten, kur vyrauja sovietų sąjungos valdymas, o darbinė aplinka persmelkta nekokios emocijos. Galų gale, juk 21 amžius. Laisvės amžius. Tikiu, ateis diena, kai savo tėvynėje tokių istorijų nebeišgirsiu. Tikiu...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
