Kai mano vaikas užmiega, meldžiuosi, kad jis sveiktų, atsimenu, koks jis buvo mažas, kaip augo, tapo puikiu jaunuoliu, vėliau – suaugusiu vyru. Kai ašarų nebelieka, retai, bet pavartau spaudą.
Prieš porą savaičių perskaičiau „Lietuvos ryto“ straipsnį, kuriame rašoma, kad po nelaimės Vokietijoje, kur mano sūnus patyrė sunkią smegenų traumą, dėl ko buvo operuotas ir gydomas, nuo jo nusisuko kariuomenė, rinktinės vadas, tarnybos draugai. Iš tikrųjų viskas buvo ne taip.
Kariuomenė prisideda prie gydymo
Štai ir dabar, gydymosi išlaidas Palangoje, reabilitacijoje apmoka kariuomenė. 80 eurų per parą. Ir mašinas pergabenimui ir greitąsias – viską, ko prireikia Tomo gydymui, suteikia kariuomenė. Kai man paskambino iš Krašto apsaugos ministerijos pasiteirauti, ar tikrai kariuomenė rūpinasi savo kariu – jiems tegalėjau atsakyti: „Iš kur gali kilti tokios mintys? Kariuomenė labai rūpinasi mano sūnumi“.
Nuo pat pradžių, dar Vokietijoje, mano sūnui buvo suteikta visa įmanoma medicininė pagalba. Atvykusi į Vokietiją gyvenau tarsi migloje ir nuolatiniame rūpestyje dėl sūnaus, kurio gyvybė kabojo ant plauko. Buitiniais mano reikalais jau tada rūpinosi kariuomenė, sumokėjo už viešbutį, dengė pragyvenimo išlaidas.
Kai grįžome į Lietuvą, Karo medicinos tarnybos gydytojas Joris Ragaišis tarpininkavo dėl tolesnio Tomo gydymo civilinėse gydymo įstaigose. Dėl visų einamųjų reikalų kiekvieną savaitę bendraujame ir su Šiaulių rinktinės vadu Mantu Juozaičiu: jis labai nuoširdus žmogus, padeda išspręsti daugelį mūsų problemų. Ir ne vien jis.
Vilniuje, Krašto apsaugos ministerijoje mumis rūpinasi ponia Džeralda Ivko iš Socialinės saugos skyriaus, dar tame skyriuje dirba socialinė darbuotoja Roksana – ji padėjo, kai gulėjome Šv. Roko ligoninėje Vilniuje, – vos paskambindavau, ateidavo mūsų aplankyti. Ištikus nelaimei visokeriopa pagalba Tomui plaukė iš visų pusių...
Pagalba iš kariuomenės ir Tomo draugų iš civilinio gyvenimo buvo ir tebėra. Dabar asmeniškai pažįstu visus Tomo draugus, karius savanorius, bendradarbius ir bendraminčius, su kuriais kartu dirbo, žaisdavo krepšinį, sportuodavo. Esu nustebinta ir sužavėta, su kokiais gerais žmonėmis Tomas bendravo.
Mamai padeda ir sūnaus bičiuliai
Lietuvoje, Kauno klinikose, atsidūrėme atvykę iš Vokietijos ligoninių šių metų vasario 28 dieną – Tomo būklė tebebuvo sunki, bet aš, kaip mama, nesijaučiau vienui viena: kariuomenė organizavo pervežimą į ligoninę ir viskas su jų pagalba puikiai pavyko.
Vasaros pradžioje kuopos draugas Giedrius Popovas atvežė už Radviliškio kuopos karių surinktas lėšas nupirktą televizorių, kad Tomas galėtų žiūrėti Pasaulio futbolo čempionatą, kurį labai mėgsta. Ačiū vyrams.
Deja, Tomas dar buvo per silpnas, maitinome per zondą, pats nevalgė, nejudėjo – nežinau, ką būtų jautęs žiūrėdamas čempionatą, ar būtų supratęs, ką mato. Kiek vėliau Tomas pradėjo „naują gyvenimą“ – nuo vaikiškų tyrelių. Dabar, kai Panevėžyje sūnaus draugų iniciatyva mums įrenginėjamas Tomo negaliai pritaikytas dviejų kambarių butas bendrabutyje, ten pasistatysime ir kuopos draugų dovanotą televizorių, tuomet Tomukas galės viską – kas jam prie širdies – per jį žiūrėti.
Vieni jo bičiuliai tame bendrabutyje griauna senas pertvaras, kiti stato, treti projektus tvarko. Šis butas priklauso Tomo sesutei, jį sudaro du bendrabučio kambariai. Po visų reabilitacijų čia gyvensime abu su Tomuku. Paramos dėl buto remonto variklis ir jo visų draugų Panevėžyje subūrėjas yra Giedrius Kazlauskas.
Iš Palangos reabilitacijos ligoninės, pagal gydytojų prognozes planuojame į naujus namus grįžti iki Naujųjų metų. Sūnaus sveikata pamažu gerėja, bet kaip ir būna po tokių sunkių traumų, viskas vyksta labai lėtai. Tomas jau leidžia garsus, bando kažką pasakyti.
Išvydęs uniformą susigraudina
Tomas viską puikiai supranta, pažįsta draugus ir reaguoja į artimųjų kalbą, prašymus. Su mano pagalba, arba kartais bando pats pavalgyti, tiesa, kol kas tik specialias dietines ligoninės košės. Gramas po gramo svoris auga, grįžta. Visų Tomą supančių žmonių dėka, per pusmetį, mes padarėme tikrai daug. Tomui reabilitacijoje Palangoje kasdien atliekamos net 9 procedūros, taip pat kasdieninis masažas.
Kartais matau jam per skruostą riedant išdavikę ašarą: matyt, supranta savo būklės rimtumą. Šiandien jis jau žymiai ramesnis, kantriai vykdo visus mano ir gydytojų prašymus. Verkiu, kai prisimenu, kai pradžioje jis blaškydavosi tarsi stengdamasis kažką pasakyti ir pajudėti, bet nepajėgdavo. Pats, matyt, neiškart suprato, kas su juo atsitikę. Dabar su tuo susitaikė.
Kai Tomas susijaudina, aš jam sakau: „Būk kantrus, juk žinai, kad vėl kalbėsi ir vaikščiosi. Gydytojai – pats girdėjai – sakė, kad reabilitacija po tokios traumos gali trukti 2–3 metus!”
Tomo sveikimas yra ne tik mano rūpesčio padarinys (darau tai, ką kiekviena mama mano vietoje darytų), bet ir visų kolegų – kariuomenės ir civilių gydytojų (tiek Vilniuje Šv. Roko ligoninėje, tiek Kauno klinikose), chirurgų iš galvos traumų skyriaus, kinezeterapeutų, masažistų ir draugų. Visiems jiems esu labai dėkinga. Dar iki reabilitacijos, po implanto galvoje, mano vaiko sveikimo procesas pradėjo greitėti, kokybiškėti – matyt, atėjo tam laikas. Nuolat Tomą lanko kartu tarnavę Savanorių pajėgų kuopos draugai: vieni pinigais padeda, kiti vitaminais, treti lauknešėliu, ar geru žodžiu pastiprina. Jaučiuosi saugi, rami ir galinti keletą sekundžių atsikvėpti, kuomet pas Tomą ateina jo draugai iš kariuomenės.
Tomas myli kariuomenę. Ir kaip nemylės – daugiau septyniolika metų tarnavo kariu savanoriu Prisikėlimo rinktinės Radviliškio kuopoje, užsitarnavo grandinio laipsnį. Kai gulėjo Kaune, vos pamatęs ateinant aplankyti uniformuotą žmogų pradėdavo verkti. Jam kareiviška uniforma yra viskas. Jam nesvetima atjauta ir pasiaukojimas, juk yra išgelbėjęs skęstančią jūroje mergaitę.
Kaip prieš keletą metų susirgusi sunkia liga, iš užsienio grįžau gydytis į Lietuvą – Tomas rūpinosi manimi. Tam, kad tausočiau savo sveikatą, į užsienį jis manęs nebeišleido. Tai ir likau. Bet likimo pirštas apsuko kelius. Dabar juo rūpinuosi aš. Kai Tomas gulėjo ligoninėje Vilniuje buvo atėjęs Karo kapelionas. Mano vaikas nuo uniformuoto kapeliono nenuleido akių, ir karo kapelionas suglumo: „Kodėl jis taip akimis įsikibęs manęs, gal nepasitiki, nepažįsta?“
„Ne, – sakau, – tai kareiviška uniforma“. Tomui labai daug reiškia šalia savęs matyti uniformuotus bičiulius, pažįstamus ir nepažįstamus, visus, kurie jo tikrai nepamiršta.
Draugė prisiteisė alimentus
Tomą nuolat remia tiek pirmoji žmona, tiek buvę uošviai. Pirmoji žmona, puiki geros širdies moteris, pasiėmė atostogų būti ir slaugyti Tomą, kai jis buvo gydomas Kaune.
Deja, buvusi jo draugė Asta Butkutė prisiteisė iš Tomo alimentus nuo vasario mėnesio, kai žmogus dar gulėjo komoje be sąmonės... Neturiu ką apie tokią moterį pasakyti. Ji tikrai nėra palikta likimo valiai: jos darbovietėje „Registrų centro“ Šiaulių filiale, kolegos jai skyrė paramą, taip pat buvo išmokėta vienkartinė pašalpa.
Tačiau moteris nerimsta, civiline tvarka buvo pareiškusi 50 tūkstančių eurų civilinį ieškinį Irmantui Bagvilui, savo vardu, kurį pavyko man perimti, nes esu teismo pripažinta oficialia sūnaus globėja. Nepaisant to, esu tos pačios moters terorizuojama SMS žinutėmis, neva esanti skolinga jai ir Tomo sūnui (savo anūkui) Lukučiui.
Man teko išeiti iš darbo Panevėžio „Superlon Baltic“ – nes tik taip, nuolat būdama šalia, galiu kokybiškai padėti savo sūnui. Noriu padėkoti Registrų centro Šiaulių filialo direktoriui Valdemarui Makarevičiui: man labai palengvėjo biurokratinių klausimų sprendimas, pavyzdžiui, oficialus sūnaus globėjos statuso įteisinimas ir t.t.
Šiaulių Registrų centro kolegos Tomą taip pat myli, dažnai lanko – per gimtadienį atvyko pasveikinti, pabūti kartu. Visi kartu fotografavosi prie Baltijos jūros, kuri specialiai nutiestais takais, lengvai pasiekiama iš reabilitacijos ligoninės. Tiek kariuomenės, tiek buvusios civilinės Tomo darbovietės – Valstybinės įmonės „Registrų centras“, Šiaulių filialo darbuotojai ir tarnybos draugai – nuoširdžiai, t.y. darbais ir poelgiais nepamiršta.
Gera jausti, kad draugai įrodo posakį: „Draugą nelaimėje pažinsi“. Tai civilinio pasaulio draugai, kuopos ir KASP Šiaulių rinktinės draugai, draugai iš buvusios darbovietės – per savaitę sulaukiame po keletą apsilankymų. Man, kaip mamai, labai gera, kad Tomas turi tiek tikrų draugų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
