Tačiau aš iš savo karčios patirties drįstu teigti, kad dėl tokios gajos kyšininkavimo sistemos mūsų šalyje dažniausiai kalti būna visgi gydytojai, kurių išradingumas siekiant išgauti iš pacientų pinigus kartais pranoksta bet kokias sveiko proto ribas bei žmogiškumą.
Savo gyvenimo kelyje buvau sutikusi mažiausiai du tokius „kūrybingus“ gydytojus, apie kurių išmonę dabar ir papasakosiu. Savo istorijomis nenoriu sukiršinti visuomenės tyčia šmeižiant gydytojus. Žinau, kad jų tarpe būna ir labai gerų, pasišventusių savo profesijai gydytojų. Bet, deja, yra ir tokių, kurie tikrai neverti gydytojo vardo. Ir tas šaukštas deguto labai sugadina esamą statinę medaus.
Aš negimiau mokėdama duoti kyšio gydytojams. Buvau viena iš tų principingų, kurie sako – iš manęs tai negausite nė skatiko! Tačiau, kaip taisyklė, tiems, kas kažką neigia, visada atsitinka priešingai. Atsitiko ir man. Likimas nutarė pasijuokti iš mano griežtų nusistatymų skaudžiausiu būdu sudaužęs juos į šipulius.
Prieš operaciją – alinantys tyrimai
Vaikystėje esu persirgus virusiniu hepatitu. Nuo tos ligos man išsivystė lėtinis tulžies pūslės uždegimas, kuris galiausiai peraugo į tulžies pūslės akmenligę. Gana ilgą laiką ši diagnozė manęs nekankino. Bet kai sukako 29-eri, trenkė su visa jėga. Po serijos kankinančių skausmo priepuolių patekau į vieną didmiesčio ligoninę.
Ten be problemų nustatė skausmo priežastį ir nutarė operuoti. Į ligoninę patekau pirmadienį. Buvo nustatytas gydymo planas. Iki penktadienio tikrino visus virškinamojo trakto organus, kas apsidraustų dėl galimų patologijų, o penktadienį – operacija.
Jau tą patį pirmadienį buvau ruošiama plonojo žarnyno ištyrimui rentgenu, kuris buvo paskirtas antradieniui. Visą dieną nieko nevalgiau, o tik gėriau vaistus žarnynui išvalyti. Procedūros sulaukiau tik antradienio vakare. Grįžus po jos ir vėl negalėjau nieko valgyti, nes trečiadieniui buvo paskirta gastroskopija – virškinamojo trakto, stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinės apžiūra iš vidaus naudojant specialų prietaisą – endoskopą. Apžiūra taip pat įvyko tik gerokai po pietų…
Operacinėje vietos nebuvo
Tą dieną, trečiadienį, atėjęs mano chirurgas paprašė ir vėl nieko nevalgyti, nes ketvirtadienį jis norėtų apžiūrėti mano storąjį žarnyną. Kolonoskopiją (storosios žarnos ištyrimas iš vidaus) jis man padarė tik 20 valandą vakaro... Pateisino vėlavimą operacijų gausybe.
Po gana nemalonios procedūros, kolonoskopijos, kurios metu aš nemiegojau, gydytojas papasakojo apie operacijos eigą – kaip man laparoskopo pagalba bus šalinama tulžies pūslė. Aiškindamas jis tarp kitko pasiteiravo, kokių „kabių“ norėčiau, kad jis man įdėtų operacijos metu.
Kadangi esu jauna, jis man siūlė nusipirkti geresnes „kabes“. Rašau „kabes“, nes neatsimenu tikslaus to daikto pavadinimo. Bet galiu apibūdinti, kaip jos atrodo, nes ligoninės vaistinėje pagal išrašytą gydytojo receptą jas nusipirkau – tai maži metaliniai žiedai, kuriais, matyt, yra užspaudžiami kepenų ar kitokie latakai. Beje, šie metaliniai žiedai neištirpsta. Aš su jais taip ir pragyvensiu visą likusį gyvenimą. Gerai bent, kad su kokybiškais, pačios nupirktais, o ne su ligoninės.
Atėjus penktadieniui, operacijos dienai, nusilpusi, iškankinta bado ir procedūrų sulaukiau labai nemalonios žinios. Chirurgas pranešė, kad operacija atidedama iki pirmadienio, nes yra užimtos visos operacinės... Man tai reiškė pasaulio pabaigą – dar trys dienos skausmo, bado ir baimės... Gydytojui išėjus pradėjau ašaroti.
Šalia manęs palatoje gulėjusi senelė, pamačius mano ašaras, pradėjo guosti. Sakė: „Tu neverk. Ašaromis čia nepadėsi. Geriau duok gydytojui kyšį, jei turi pinigų. Pamatysi, kaip viskas pasikeis.“
Pinigų turėjau, bet patirties ne. Nežinojau, kaip reikia gydytojui paduoti tuos pinigus – o jeigu išvarys? Sulaukiau patarimo: „O tu prieik, nusišypsok, padėkok ir daugiau nieko nesakius įsidėk į jo chalato kišenę tuos pinigus. Jis gi ne kvailas, supras, ko tu nori.“
Kelias minutės nedrąsiai zyliojau koridoriumi, bijojau iškviesti gydytoją iš kabineto. Bet vėliau sukaupus visą drąsą padariau, kaip mokė senelė. Kaip nekeista, viskas praėjo sklandžiai.
Gydytojas niekaip nereagavo į kyšį, o lyg nieko nebūtų nutikę, patarė daugiau gulėti, o ne vaikščioti koridoriumi, kad neperšalčiau. Po 15 minučių įvyko stebuklas – mane jau vežė į operacinę. Į tą, kuri buvo prieš tai užimta... Pinigai visagaliai...
Operaciją buvo atlikta tobulai. Pooperacinis laikotarpis praėjo labai sklandžiai. Man visiškai neskaudėjo pilvo ir nepykino nuo narkozės. Matyt, buvo parinkti geri vaistai. Pirmadienį aš jau važiavau namo. Bet jei ne ta senelė, kuri pamokė kelių gudrybių, kad chirurgas liautųsi iš manęs tyčiojęs, nežinau, kaip ir kada viskas būtų baigęsi.
Norėjo palengvinti sūnaus kančias
Tokiu žiauriu būdu pamokyta, sekantį kartą susidūrus su kyšininkavimu ligoninėje jaučiausi jau drąsiau. Aš jau žinojau, kad niekas manęs nesugėdins, neišvarys ir nepaduos į teismą už kyšio davimą. Supratau, kad kyšis padidins mano statusą gydytojo akyse bei palengvins ir pagreitins kilusių problemų sprendimą. Ir mano teorijos patvirtinimo nereikėjo ilgai laukti.
Mano sūnus nuo vaikystės turėjo sunkią astmos formą, dėl kurios jam buvo net paskirtas neįgalumas. Kartą, kai jam buvo penkeri, gulėdama su juo didmiesčio ligoninėje po eilinio sunkaus dusulio priepuolio, kurį nuslopindavo tik lašelinės, mus aplankęs otolaringologas (ausų, nosies ir gerkles gydytojas) pranešė, kad sūnui žūtbūt reikalinga operacija – reikia kuo greičiau šalinti adenoidus (polipus) nosyje, kurie yra grėsmingai dideli.
Aš naiviai maniau, kad jei operacija yra skubi, reiškia, ją darys be eiles. Nieko panašaus. Gydytojas pasakė, kad oficialios eiles reikės laukti pusę metų ir lyg tarp kitko pridūrė – bet yra ir dar vienas variantas, tik jis yra mokamas.
Turėdama karčios patirties ir nenorėdama, kad mažas sūnelis kankintųsi taip, kaip kažkada kankinausi ir aš, iškart sutikau su mokamu variantu. Bene kankinsi mažą vaiką dar pusę metų? Kokio dydžio tada užaugs tie adenoidai, jei jie jau dabar baisiai dideli?
Toliau man buvo paaiškinta machinacijos schema. Sulaukus, kada mano sūnus jausis geriau, išsirinkus sau patogią dieną, turiu paskambinti nurodytu telefonu ir pranešti, kokią konkrečią dieną atvažiuosiu su sūnumi į operaciją.
Po to, atvykus į polikliniką, su šeimos gydytojų siuntimu nesiregistravus poliklinikos registratūroje, tiesiu taikiniu eiti į nurodytą kabinetą, kuriame man ir bus paaiškinta, ką daryt toliau. Į klausimą, kaip paaiškinti kabinete esančiai gydytojai, kodėl mes nesiregistravę pas ją atėjome, buvo atsakyta, kad gydytoja jau viską žinos, nes jį yra jo artima giminaitė...
Kabinete mano vaiko niekas neapžiūrėjo. Tik davė pasirašyti popierius ir mano sūnaus pavardė buvo įrašyta į eilę, lyg jis būtų sąžiningai jos sulaukęs…
Nupirko sūnui eilę
Ligoninėje mus paguldė į atskirą palatą. Ligoninės personalas labai mandagiai su mumis elgėsi, matyt, jis jau žinojo, kad šioje palatoje guli tik privilegijuoti pacientai... Įtariu, ligoninės personalas visada viską žino, bet visada tyli. Suprantama. Sistemos jie vis tiek nepakeis, o darbo prarasti nesinori.
Kitą dieną sūnų išoperavo. O vakare mes jau važiavome namo. Dabar net su šypsena prisimenu, kaip aš gydytojui tuomet atlyginau už paslaugą. Kadangi nežinojau, kiek kainuoja eilės pirkimas, o paklausti nebuvo kur, atėjusiam į palatą gydytojui, kai sūnus dar gulėjo reanimacijoje po operacijos, tiesiog padaviau visą pluoštą pinigų su žodžiais: „Gydytojau, nežinau, kiek esu jums skolinga, todėl pasiimkite tiek, kiek reikia.“ Gydytojas buvo sąžiningas. Jis nepasiėmė visų padėtų pinigų. Kelis popieriukus paliko ir man. Ačiū jam už tai!
Po šios sūnaus operacijos aš dabar suprantu, kodėl mūsų ligoninėse tokios ilgos eilės. Matyt, tokia situacija susidarė dėl tų gydytojų, kurie parduoda vietą eilėje už pinigus. Ir pagal eilės ilgumą akivaizdžiai matosi, kokie yra didžiuliai korupcijos mąstai mūsų šalyje...
Reziumė. Pacientai nekalti dėl kyšio davimo. Ir dori gydytojai nekalti. Kalta sistema, leidžianti bujoti šiai betvarkei.
O štai kodėl ji leidžia – jau kitas klausimas. Galiu tik paspėlioti. Gal kieno nors iš aukštai sėdinčių šeimos verslas? Gal... Lietuva juk švogerių kraštas…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
