Mano žmogus, kaip ir per kiekvienas Kalėdas, norės mane pradžiuginti. Stengsis, kad būčiau laiminga, kaip jis tą laimę supranta. Apibers prabangiomis dovanomis, kurių galėtų pavydėti (ir pavydi) kone kiekviena moteris.
Jis noriai pildo mano kaprizus. Noriu brangių kvepalų? Parašom. Batų? Tikrai negaila. Papuošalų? Kiek tik nori. Kelionės po egzotiškas šalis? Tik užsimink, tik pasakyk ko pageidauji.
Aš išvynioju dovanas, džiaugiuosi, dėkoju...
Taip, dovanos mane tikrai džiugina. Kokia moteris nenorėtų per šventes pasijusti karaliene? Ir aš jaučiuosi. Kol nepasilieku viena, jo išnuomotame bute. Kol nepasikartoja tas pats scenarijus. Jaučiuosi mylima ir svarbi, kol jam už nugaros užsitrenkia durys.
Per kiekvienas šventes jis skuba mane apdovanoti, pamatyti reakciją, sulaukti, jo nuomone, sąžiningai pelnytos padėkos ir išskuba kitur.
Sutikti šventes su kita moterimi. Juos sieja tik bendri vaikai, bendras verslas ir bendri reikalai. Bent jau taip jis kartoja, kai pamato mano veide nepasitenkinimą.
Jei nereikia skubėti į šeimos glėbį, tada atsiranda kitų dalykų. Laukia šventiniai susitikimai su verslo partneriais ir draugais. Reikia susitikti su svarbiais klientais, kurie net per šventes neduoda ramybės.
Jis visada skuba, amžinai reikaluose, o aš ir vėl lieku viena. Viena per Kalėdas. Viena per Naujuosius metus. Draugės jau seniai susikūrė šeimas, su tėvais šimtą metų neturiu nieko bendro.
Sėdžiu, laukiu retų skambučių ar paskubom brūkšteltos žinutės „myliu, bučiuoju“. Ne, tai ne meilės išraiška.
Kartais išeinu į miestą, pasivaikščioti, pasigėrėti vitrinomis. Tyčia stengiuosi nepastebėti laimingų porelių.
Aš jo „mažulė“ maloniam laiko praleidimui. Jo mielas, prijaukintas žaisliukas, kad paįvairinčiau užimtą kasdienybę. Žmonos jis niekada nepaliks. Skundžiasi, kad nieko bendro tarp jų seniai nėra. Netikiu šiomis pasakėlėmis. Ne pirmasis, kuris man taip sako.
Taip kalba jie visi. Reikia kažkaip pasiteisinti sau pačiam.
Jei nebūtų manęs, būtų kita, todėl nesiskundžiu. Žaisliukai žino žaidimo taisykles ir aš jų laikausi.
Džiaugiuosi dovanomis, leidžiu jam manyti, kad esu barakuda, nes jam taip patogu. Bet aš noriu ne vien tik materialių dovanų. Man reikia vyro, kuris galėtų dovanoti savo laiką bei dėmesį.
Aš noriu jaukiai praleisti šventinį vakarą dviese, be minčių, kad turėsiu kažkuo su juo dalintis. Noriu ryte pabudusi pamatyti jį miegantį mano lovoje. Noriu vykti į keliones su juo, o ne viena. Noriu blizgėti vakarėlyje šalia savo žmogaus, įsikibusi į parankę. Daugiau nenoriu slapstytis šešėlyje.
Daug kas mane pasmerks. Garantuotai būsiu išvadinta barakuda, kurią ne bet kas gali patenkinti. Tačiau man iš vyro norisi ne pinigų, bet to, ko jis negali duoti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
