Pensininkė tik po švenčių pastebėjo kai ką siaubingo: ašaros smaugia gerklę

Baigėsi gražiausios metų šventės, po kurių man ašaros smaugia gerklę, nors buvo tikrai gerai. 

Moteriai skauda širdį dėl tuštėjančių Lietuvos gyvenviečių.<br>V.Ščiavinsko asociatyvioji nuotr.
Moteriai skauda širdį dėl tuštėjančių Lietuvos gyvenviečių.<br>V.Ščiavinsko asociatyvioji nuotr.
Moteriai skauda širdį dėl tuštėjančių Lietuvos gyvenviečių.<br>V.Balkūno asociatyvioji nuotr.
Moteriai skauda širdį dėl tuštėjančių Lietuvos gyvenviečių.<br>V.Balkūno asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Danguolė

2019-01-07 20:05, atnaujinta 2019-12-20 13:38

Niekas nesusirgo, atšventėm gražiai ramiai ir jaukiai. Anūkėliai auga lyg ant mielių, stalai lūžo nuo maisto, po eglute kalnas dovanų, bet liko slegiantis sunkumas. 

Mūsų vaikai atskrido į tėviškę trumpam. Vos porai savaičių. Nespėjom nė kaip reikiant pasidžiaugti.

Pradėjo kaip ir dauguma: bandė kabintis čia, vertėsi per galvas, tikėjo geresne ateitimi. Tikėjimu sotus nebūsi. Pirmas į Norvegiją pradėjo važinėti vyresnis sūnus, palikęs žmoną ir vaiką Lietuvoje. Dabar visa šeima gyvena svetur. 

Vėliau į Vokietiją uždarbiauti išvažiavo jaunėlė dukra. Ten sutiko būsimą vyrą ir pasiliko. Augina dvi mergaites čiauškutes, vos vieną kitą žodelį tesurezgančias lietuviškai. Čiauškėti jos čiauška, tik kalba ne gimtoji... 

Didžiuojuosi savo vaikais. Miestelį paliko ne vienas ir ne du jauni, darbštūs žmonės. Dešimtys šeimų išvažiavo. Kam sekėsi geriau, kam blogiau. Įvairių istorijų teko prisiklausyti. Anas apsivogęs, kitas prasigėręs, dar kitam nesiseka su darbais... Kiek šeimų mūsų miestelyje iširo dėl gyvenimo per dvi šalis, sunku pasakyti. 

Saviškiais labai džiaugiuosi. Jie sugebėjo įsikabinti, sugebėjo įleisti šaknis. Džiaugiuosi, kad jiems pavyko išsaugoti tvirtas šeimas. Neišsidraskė ir nepasuko skirtingais keliais.

Džiaugiuosi, kad gražiai ir sočiai gyvena. Turi gerus darbus, išlaiko namus, mašinas, vaikai lanko geras mokyklas. 

Džiaugiuosi, kad mūsų nepamiršta. Gavę progą visi suvažiavo į gimtuosius namus. Džiaugiuosi, kad šventės prabėgo ramiai ir gražiai bendraujant. 

Ne pas mus vienus viešėjo artimieji. Lankė vaikai ir pažįstamus, ir kaimynus. Turėjom progą ne vien saviškius apsikabinti, pasilabinti, pasveikinti su šventėmis. Turėjau progą pasidžiaugti, kad ir pažįstamų vaikams viskas klojasi gerai. 

Jie pastebėjo, kad gimtasis miestelis kasmet gražėja, aplėkė Vilnių, Trakus, o po švenčių susimetė mantą ir išvažiavo, atgal. Į savo dabartinius tikruosius namus. Mačiau, kad jų pasiilgo.  

Atsibučiavus ir išlydėjus liko skaudulys, kurio nenumaldysi. Gręžia ir gręžia paširdžiuose, nors vilku kauk. 
 
Išeinu rytais prasišluoti takelių, apsitvarkyti apie namą ir rankos nusvyra. Pavėsinę pasistatėm, vaismedžių prisodinom, aplinką puoselėjom. O dabar galvoju, kam visa tai? Kam tas mūsų kurtas grožis? Negrįš jie čia gyventi. 

 

Nors per visas šventes vengėm apie tai kalbėti, suprantu: negrįš. Maniškiai negrįš, nes nei savo, nei anūkų ateities su Lietuva nesieja. Kaimynų vaikai negrįš. Kitų pažįstamų negrįš.

Parlėkė tik mus trumpam, numaldyti namų ilgesį, pasižvalgyti kaip turistai ir vėl išvažiavo. 

Išeinu į miestelį ir suprantu, kaip dabar gatvėse tylu. Pėdinu iki parduotuvės ir vėl širdį sunkumas suspaudžia. Beveik negirdėti vaikiškų balsų. Jaunų balsų beveik negirdėti. 

Regis tik dabar pamačiau, kaip tuščia gatvėse. Regis tik dabar supratau, kiek daug tamsių langų. 

Žvalgausi po kaimynų kiemus ir negaliu atsikratyti minties: o kas toliau? Mes kol kas su tėvuku dar krutam, kruta ir kaimynai. Galim savimi pasirūpinti, bet ateis laikas, kai nepajėgsim. Tai kas tada? 

Manau, visų laukia tas pats likimas: raktus po kilimėliu, sodybas svetimiems (nes kam čia jų bereikia) ir gyventi pas vaikus, į užsienius. 

Jau dabar, po to kai šventės baigėsi ir visi išsivažinėjo, miestelis atrodo lyg išmiręs. Bijau, kad po kelerių metų neliks nė to „gal“. 

Liks sutvarkyta, iki blizgesio išlaižyta aikštė, tvarkingos gatvės, tušti gyventi tinkami namai, išpuoselėti vaismedžiai, pavėsinės ir visas kitas geras. Turistams pažiūrėti. O svarbiausio dalyko – žmonių, nebeliks. 

Bijau, kad po kelerių metų mūsų visa šalis atrodys šitaip: vien didmiesčiai, supami gūdžios mirusių miestelių ir gyvenviečių tuštumos. 

Gali valdininkai nors užpakaliais žemę draskyti, man regis, šito nebepakeis. Laikas, kai dar galėjo sustabdyti sodybų tuštėjimo metą, praleistas. 

Jaunimas masiškai išvažiavo, dabar laukia mūsų eilė. O kai nebeliks ir mūsų...

Turinys pirmą kartą publikuotas 2019 metų sausio 7 dieną.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.