Man atrodo, kad žmonės serga nepriklausomai nuo pasiskiepijusių žmonių skaičiaus. Ir tokia situacija greičiausiai susiklostė ne dėl žmonių aplaidumo, kaip teigiama, o dėl to, kad virusai šiais laikais pasidarė piktesni nei buvo anksčiau, o ir pačių skiepų kokybė yra labai jau abejotina.
Skiepai neapsaugojo
Mano šeima visada buvo labai pareiginga dėl skiepų. Mes visada skiepijomės laiku ir nuo įvairių ligų. Tačiau tai, deja, mūsų neapsaugojo nuo sunkios infekcinės ligos, nuo kurios buvome pasiskiepiję.
Atvirkščiai, būtent skiepai (įtariu, nekokybiški) ir pakišo mums koją. Dėl jų galėjome netekti sūnaus, mums laiku nenustatė teisingos diagnozės bei nepaskyrė tinkamo gydymo, nes net keturi gydytojai nenorėjo pripažinti, kad paskiepytus žmones vargina tokia sunki liga, kuri mus užklupo.
O pirmas mūsų šeimoje prastai pasijuto jauniausias 12-metis sūnus. Jis susirgo pačiu netinkamiausiu metu – gulėdamas sanatorijoje. Apie ligą sūnus man pranešė telefonu. Jis skundėsi aukšta temperatūra, sloga bei kosuliu.
Iš pradžių man nepasirodė jo nusiskundimai kažkokie baisūs. Atrodė kaip paprastas peršalimas. Vėliau pasidarė neramu. Sūnus sirgo astmą ir aš bijojau, kad peršalimas gali sukelti jos paūmėjimą. Susiskambinus su gydytoja nerimas prislopo. Ji užtikrino, kad sūnui pavojus negresia, kad jis yra stebimas ir gydomas. Taip pat perspėjo, kad jis bus kuriam laikui izoliuotas nuo kitų vaikų ir gyvens vienas kambaryje.
Baisus sūnaus priepuolis
Bet visgi tą kartą bloga nuojauta manęs neapgavo. Po pokalbio su gydytoja, sekančią naktį sulaukiau netikėto sūnaus skambučio.
Atsiliepus kurį laiką net nesupratau, kas vyksta. Sūnus ne kalbėjo – jis kriokė... Garsas buvo panašus į užspringusio žmogaus skleidžiamą garsą. Vos nenualpau išgirdus. Pirma mintis buvo – paspringo! Užmigo su kokiu saldainiu burnoje ir užspringo.
Pradėjau rėkti į telefoną, kad jis neišjungdamas telefono kuo greičiau bėgtų pas budinčią slaugytoją. Per telefoną girdėjusi, kad sūnus vykdė nurodymus. O aš meldžiausi, kad tik jis suspėtų. Bet nulėkęs iki slaugytojos posto, jos ten nerado… Nes nesigirdėjo jokio garso, tik dūstantis sūnaus kvėpavimo garsas.
Kaip išsigandau… Sūnui bloga, o šalia nėra jokio žmogaus… O ką, jei jis dabar praras sąmonę? Bet, ačiū Dievui, taip neatsitiko. Atgavęs kvapą sūnus tyliai ištarė: „Mama, aš ir vėl kvėpuoju“.
Liepiau neatjungus telefono sugrįžti į kambarį ir tučtuojau pakvėpuoti vaistais, skirtais nuo astmos priepuolio. Kalbėdama su sūnumi, kitu telefonu pradėjau skambinti visais internete rastais sanatorijos telefono numeriais. Tokioje būklėje sūnų vieną palikti buvo pavojinga, o pati pas jį nulėkti greitai negalėjau, nes atstumas nuo namų iki sanatorijos buvo net 300 kilometrų.
Nė vienų rastu telefono numeriu prisiskambinti naktį nepavyko. Berinkdama kitą telefono numerį išgirdau, kad mano sūnui prasidėjo dar vienas priepuolis. Jis stipriai užsikosėjo ir vėl pradėjo kriokti negalėdamas įkvėpti. Liepiau kišti pirštus į burną. Buvau kažkur girdėjusi, kad vėmimas gali nutraukti bronchų spazmą.
Sūnus darė, ko prašiau, girdėjosi, kad jis bando vemti, tačiau po akimirkos telefonas nutilo. Aš sustingau. Pamaniau, kad jis prarado sąmonę… Drebančiomis rankomis surinkau greitosios pagalbos telefono numerį. Nesuprantu, kodėl iškart to nepadariau...
Susirgo ir kiti šeimos nariai
Tą naktį sūnaus į ligoninę neišvežė. Greičiausiai atsiradusi slaugytoja kaip nors juos prišnekino to nedaryti, dėl to, kad sūnus jautiesi tuo momentu neblogai. Ji man telefonu taip ir pasakė – nesijaudinkite, nieko blogo jūsų sūnui nenutiko, todėl neverta jo vežti į ligoninę. Bet mane tokia situacija suerzino ir aš skubiai sėdau į automobilį ir nulėkiau iki sanatorijos.
Atvažiavus radau sūnų išbalusį, bet geros nuotaikos. Šalia jo sėdėjo slaugytoja su karštos arbatos puodeliu, skirtu mano sūnui. Sulaukus ryto, mes su sūnumi nuėjome pas jį globojančią gydytoją.
Ji apžiūrėjus vaiką nieko labai blogo nepamatė. Sakė, kad vaikas turi stiprų bronchitą. Į naktinę situaciją sureagavo griežtai. Sakė, kad nusižengusi slaugytoja bus nubausta. Tačiau man to buvo maža. Aš norėjau garantijų, kad sūnus bus saugus man išvažiavus ir paprašiau, kad gydytoja mus paguldytų į ligoninę ištyrimui, nes nieko panašaus, ką girdėjau naktį, mums dar gyvenime nebuvo nutikę. Pridūriau, kad tik nebūtų čia koks kokliušas.
Gydytoja tik nusišypsojo išgirdusi tokius mano žodžius ir atsakė, kad paskiepyti vaikai kokliušu sirgti negali ir kad aš neprisigalvočiau ligų, bet į ligoninę visgi išsiuntė.
Ligoninėje gydytojams irgi prasitariau apie kokliušą, bet ir ten išgirdau tokį patį atsakymą – paskiepyti kokliušu sirgti negali. Sūnus į sanatoriją iš ligoninės sugrįžo po 3 dienų.
Kaip tyčia, jam ten begulint jokių priepuolių nebuvo. Jis kosėjo, bet ne duso. Tačiau sanatorijoje jo būklė ir vėl pablogėjo ir aš parsivežiau jį namo su viltimi, kad šeimos gydytoja nustatys, kas mums yra. Bet ji nustatė tik laringitą. Apie kokliušą ji irgi nieko nenorėjo girdėti, nors aš ir priminiau jai, kokie yra kokliušo simptomai – jie buvo labai panašūs į mano sūnaus ligos požymius.
Gydytojai buvo šokiruoti
Kadangi sūnaus būklė nebuvo kritinė, mes gydėmės namuose, išmokę priepuolius nuimti inhaliacijomis. Slaugant sūnų pradėjau jaustis blogai ir aš. O galiausiai susirgo ir vyriausias sūnus. Tik man baisių dusimo priepuolių nebuvo, aš tik stipriai kosėjau iki skausmo pilve, o vyriausias sūnus duso taip pat stipriai, kaip ir jauniausias.
Pamačius jo kančias, man trūko kantrybė ir aš išsireikalavau iš šeimos gydytojos siuntimo į didmiesčio infekcinę ligoninę. Keisčiausia buvo tai, kad mus ten taip pat išjuokė, kaip ir buvo perspėjusi mūsų šeimos gydytoja. Jie irgi turėjo tik vieną atsakymą – paskiepyti nuo kokliušo juo sirgti negali.
Tačiau aš buvau užsispyrusi. Po tyrimo rezultato paaiškėjo, kad visgi gali. Tyrimai parodė, kad mes visi sirgome kokliušu… Net infekcinės ligoninės gydytoja buvo nustebusi po tokios naujienos.
Gydymo nuo kokliušo mums nepaskyrė. Ligą mes gydėmės liaudiškomis priemonėmis. Gėrėme kumelės pieną, pirkome jo iš šalia gyvenančio ūkininko. Ir, ačiū Dievui, pasveikome, nors prisikentėjome tikrai nemažai.
O ta seselė, kurios nebuvo naktį darbo vietoje mano sūnui uždusus, gavo nuobaudą – griežtą įspėjimą. Man tokia nuobauda pasirodė juokinga. Aš bučiau tokį darbuotoją mažų mažiausiai atleidusi iš darbo, bet yra kaip yra.
Tikiuosi, žmogus pasimokė ir daugiau panašios klaidos nedarys. O iš šios istorijos pasimokau ir aš pati. Įsiminiau visam gyvenimui taisyklę, kad žmogaus sveikata yra tik jo pačiose rankose.
Jei jauti, kad kažkas yra negerai, paskiepytas esi ar ne paskiepytas (nors, mano manymu, labiau susirūpinti turi būtent paskiepyti žmonės, nes į juos niekas rimtai nežiūri) – reikia eiti iki galo, jei nenori, kad gydytojų žodžiai – to negali būti, – nepavirstų kapo duobe.
***
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja Daiva Razmuvienė komentavo, kad vertinti konkrečią situaciją yra gana sunku nežinant tikslios aprašytų asmenų ligos istorijos.
„Prie konkrečios istorijos prisirišti negaliu, nes reikėtų tiksliai žinoti aprašomo paauglio skiepijimo istoriją, kokiomis lėtinėmis ligomis jis sirgo, nes tekste minima astma.
Asmuo iki 2 metų turi būti paskiepytas keturis kartus, nuo 6 iki 7 metų daromas penktas skiepas. Vėliau skiepas daromas asmeniui sulaukus 15–16 metų. Daug kas priklauso, ar visi šie skiepai buvo atlikti laiku.
Po skiepo imunitetas asmeniui išsilaiko iki 10 metų. Tačiau jei asmuo turi lėtinių ligų, imunitetas gali keleriais metais sutrumpėti. Tai pastebėjus, pradėti skiepyti ir paaugliai.
Jei užsikrėtė suaugę asmenys, vadinasi jie imuniteto jau nebeturėjo. Netgi persirgus kokliušu jis neišlaiko ilgaamžiško imuniteto. Todėl būtų labai sunku komentuoti nežinant žmonių skiepų istorijos ir persirgtų ligų. Tačiau suaugusių asmenų praktikos skiepytis nuo kokliušo Lietuvoje nėra. Tik praėjusiais metais buvo nupirkta vakcina suaugusiųjų skiepijimui kas 10 metų, bet suaugusių asmenų, pasiskiepijusių nuo kokliušo, yra vienetai.
Taip pat noriu pabrėžti, kad kokliušas yra bakterija, gydoma antibiotikais ar kitais medikamentais. Tai yra pagydoma liga“, – komentavo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja D. Razmuvienė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
