Iš pradžių tai priėmiau kaip kažkokį juoką, kol metams bėgant supratau - tai ne juokas, aš tikrai negalėsiu turėti vaikų. Keliavau, mėgavausi gyvenimu, kad tai pamirščiau, susitaikiau su tuo. Kol vieną dieną, grįžusi iš šalies, kurioje tuo metu gyvenau, sutikau jį.
Dvi likimo staigmenos
Nežinau dabar, kuo jis pavergė mane, bet dėl jo grįžau. Viskas vyko labai greitai, pasipiršo, susituokėm... Kol vieną dieną pajutau, jog ryte pykina, nuo kvapų pykina... Tai tęsės porą savaičių. Supratau – laukiuosi, testas tą ir parodė. Vaikas buvo labai laukiamas, pilvui didėjant šnekėjomės su juo, kūrėm planus... Pykinimas tęsėsi, bet tai nesvarbu, nes žinojau, praeis ir turėsiu stebuklą.
Gimė vaikas, vyras su gėlėm, trykšdamas džiaugsmu, prisistatė, aš taip pat džiūgavau. Viskas klostės gerai. Po mėnesio nuėjau pas ginekologę, ji apžiūrėjo mane ir pasakė, kad gimdant kažkas buvo pažeista ir dabar tikrai neturėsiu daugiau vaikų.
Laikas bėgo, bet supratau - kažkas su manim ne taip. Bet tylėjau. Pasidariau vieną testą – teigiamas, nusijuokiau ir toliau gyvenau. Bet kuo toliau, tuo neaiškiau. Tada dar 5 testus nusipirkau ir visi tą pati rodė, vėl laukiuosi.
Vyrui pasakiau, kai abortui buvo per vėlu. Jo atsakymas buvo: „Eini ir susitvarkai, kad nebūtų, užtenka vieno.“
Pasakiau, jog per vėlu, o jis pareiškė: “Daryk, ką nori, tas man nerūpi, gali ir negimt, aš juo nesirūpinsiu, pati prisidirbai.“
Tada supratau, kad pasaka baigėsi ir prasidės košmaras. Bet sau prisiekiau, kad tą vaiką išsaugosiu. Su vienu ant rankų, kitu pilve, taip ir gyvenau. Bet po tokių žodžių jis man pasidarė tik žmogus, gyvenantis tuose pačiuose namuose.
Sulaukė smūgio į pilvą
Jis man priduodavo begalę darbų, kurių daryt negalėjau, bet laikiausi. Jis niekad nepaglostė pilvo, nesišnekėjo su ten esančiu mažyliu. Vieną kartą jis susipyko su draugu, aš su pilvu ėjau skirt jų, gavau smūgį į pilvą. Dėkoju Dievui, kad nieko neatsitiko.
Nustatytas terminas dar neartėjo, kai prasidėjo skausmai, po kurių mane išvežė į ligoninę. Ligoninėje sustabdė gimdymą, tačiau iš mane prižiūrėjusios gydytojos patyriau tik psichologinį smurtą. Galbūt dėl jo aš pagimdžiau ankstuką.
Tas vis ragino: „Grišk namo, man darban reik.“
O ankstukas gimęs, aš negalėjau grįžti. Vyras neaplankė nė karto, kol gulėjau su mažyliu. Atvažiavo tik paimt, bet taip nenoriai, net kėdutės nenešė, davė man pačiai nešti. Apibūdinimas vaiko buvo toks: “Ko tas ką tik gimęs kačiukas kniaukia?“
3 mėnesius jis net nėjo į vaiko pusę, išvis jo neprižiūrėjo. Kai mažyliui buvo gal 5 mėnesiai, panoro pakalbint, bet vaikas jo nebepripažino. Pyko, ko verkia jį pamatęs, praminė mamyčiuku. Bet kur jis buvo tuos 5 mėnesius, kai vaikas pradėjo aplinką, žmones pažint, tegu po to nenori, jog ateis ir jį pripažins.
Aplinkui sukasi daugybė
Man jis, kaip vyras, neegzistuoja. Tai mazgotė, kitaip pavadint negaliu. Praėjo daugiau laiko, bet jis ir dabar vaiko nenori nei paimt, nei dar ko. Vieną dieną turėjau važiuoti į susitikimą su ekstrasensu - žinau, daug kas netiki tokiais dalykais. Nusivežiau visų nuotraukas, apie visus pasakė visą tiesą, bet parodžius mažojo – sutriko.
Pasakė, kad jis neįrašytas į gimimo knygą, jis gimt neturėjo. O šitą aš ir pati žinojau, turiu šiek tiek pati tokių jausenų. Visad žinojau, kad šis vaikas neturėjo gimt, bet aš jam iškovojau gyvenimą. Dabar jis sulaukė vienerių metų, auga tvirtas vyras, kiekvieną dieną mamą apipilantis šypsenom. Vyro-mazgotės iki dabar nenori pripažint, jam jis nerūpi. Abiejų antipatija vienas kitam.
Mano vyras – žmogus, dovanojęs man du didžiausius stebuklus, kurių nekeisčiau į nieką. Myliu savo stebuklus labai labai. Tas posakis „iki mėnulio ir atgal“ per mažas meilei išreikšti, aš sukūriau kitą: „Myliu labiau, negu užima visa visata.“
O, kaip žinome, visata yra be ribų, tai mano meilė neturi ribų.
Jis – tik žmogus, gyvenantis po tuo pačiu stogu, nieko daugiau man nereiškiantis. Galbūt dėkinga jam ir už tai, kad užsiauginau storą odą, nes sužinojęs, kad antro laukiuosi, parodė tikrąjį veidą. Gyvenu su demonu dėl vaikų, tik dėl jų. Bent kol kas, nes pirmagimis labai prisirišęs prie jo. Aš nenurašyta, tiesiog laukiu, kol pirmagimiui nebereiks jo tiek. Gyvenime yra vystimosi tarpsniai ir jau artėja tas, kai jam jo nereikės.
Nors ir daug vyro draugų aplinkui mane sukasi, bet jis to nemato, nes „kas žiūrės į 2 vaikų bobą“. Yra daug vyrų, kurie pasiruošę mylėt šiuos vaikus kaip savo, suteikt man pasakišką gyvenimą. Todėl, kadvaikų meilė, jų išdaigos privertė mane žydėti ir padarė tokią gražią, kokia niekad nebuvau.
Jis nieko nežino, net neįtaria apie tai, kad esu nuolat apsupta kitų vyrų dėmesio. Bet kuris, jei išsiskirsiu, kovos dėl manęs. Tššš, tegu ir nežino. Jam reikia vieno, bet ne dviejų vaikų. O man reikia mano vaikų, bet nebe jo.
Šis rašinys dalyvauja portalo lrytas.lt ir „Krizinio nėštumo centro“ konkurse „Mano motinystės istorija“, kuris vyks visą balandį. Laimėtojai bus paskelbti gegužės 3 d.
Galima kreiptis pagalbos
Neplanuotai pastojote, nežinote, kaip elgtis? Kyla klausimų dėl netikėto partnerės, dukros, sesers nėštumo, nežinote, kaip galima padėti? Pasikonsultuokite su „Krizinio nėštumo centro“ specialistais – psichologais, teisininkais, socialiniais darbuotojais.
Savo klausimą įrašykite į laukelį skydelyje, kurį rasite straipsnio apačioje, ir paspauskite „siųsti“. Atsakymas kaip įmanoma greičiau bus publikuotas lrytas.lt skyrelyje „Vaikai“. Nemokamas konsultacijas galite gauti ir telefonu: 8 603 57912 bei el.paštu: neplanuotasnestumas@gmail.com
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
