Praradau savo asmeninį gyvenimą. Iš pradžių bandžiau gelbėti vyrą, paskui pradėjau gerti ir pati... Mano vaikas užaugo su geriančiais tėvais. Tad jį daugiau augino mano tėvai. Net neturėjau socialinių įgūdžių. Jeigu reikėdavo reik – mama pažiūrės vaiką, jeigu pinigų neturiu – mama duos, ir taip toliau. Net nebuvau išmokusi gyventi.
Tik tiek, kad dar dirbau per du darbus ir ieškojau, kaip nuimti įtampą. Alkoholis iki tam tikro laiko man buvo vienintelis išsigelbėjimo būdas: kad turėčiau energijos dirbti, kad po daug darbo galėčiau užmigti...
Norėjau išeiti
Kai rytais pradėjo drebėti rankos ir kai ėmiau skaičiuoti minutes iki darbo pabaigos – tada supratau, kad kažkas negerai. Viskas apleista. Jei esu namie, maistas prisvilintas, viskas prikepę... Ir tai sutvarkydavo mama, atsakomybės nebuvo jokios.
Protu suvokiau, kad kažkas negerai, bet man taip buvo savęs gaila: esu tokia vargšė, vyras skriaudžia, aš tokia aukelė... Atrodė, kad visi aplink mane blogi.
Darbe pradėjo pastebėti, kad aš su kvapu. Vadovė mane pasikvietė, pasakė, kad turiu problemą. Pasiūlė nueiti pas psichiatrą, apsilankiau. Man išrašė vaistų pagal schemą... Apėmė tokia gėda. Buvo tokia gėda, kad nusipirkusi išgėriau visus vaistus iš karto. Norėjau išeiti.
Kai mane atgaivino, pirmi mano žodžiai buvo: „Man reikia pagalbos.“
Išgirdau, kad yra „Minesota“, yra Anoniminiai Alkoholikai (AA). Būčiau jau kad ir į mėnulį skridusi, kad tik kas nors pasikeistų. Nebenorėjau gyventi kančioje.
Nauja, tikra meilė
Kai pradėjau blaivėti, gana greita išsikrausčiau iš mamos ir skyriausi su vyru. Galima pasakyti, kad nuo keturiasdešimties metų man reikėjo iš naujo pradėti mokytis gyventi. Mokiausi net tokius elementarius dalykus kaip biudžeto valdymas, kaip susiskaičiuoti pinigus: kiek reikia maistui, kiek reikia degalams, butui...
Gyvenime atsirado ir Dievas. Noras sužinoti, dvasinis troškulys – jie buvo labai dideli. Kasmet važiuoju į vienuolyną, skaitau knygas. Prisimindama vaikystės patirtis supratau, kad mano vaikystėje buvo pažeisti meilės ir saugumo instinktai. Tik blaivybėje suvokiau, kad viską, ko negavau vaikystėje, aš galiu gauti iš Dievo.
Taip pat mano gyvenime atsirado sąmoninga meilė. Ne įsimylėjimas, ne drugeliai, o brandi meilė. Šiuo metu esame tikrai laimingi.
O su sūnumi santykio niekada nebuvome praradę. Ir dabar mes bendraujam, pasiskambinam, jis atvažiuoja. Su mama blaivybėje santykiai irgi pasikeitė. Kai jau turėjau butą, vis dar bijojau pasakyt, kad išsikraustau. Bet po to pasakymo mama tik paklausė, ar jos nepaliksiu. Ir viskas buvo gerai.
Ką dėl savęs padarysi?
Blaivybei palaikyti daryti reikia viską. Pirmiausia, yra būtina grupė. Be AA nebūčiau išgyvenusi. Taip pat svarbu literatūra. Knygos apie mūsų ligą atveria akis. Skaitydamas supranti, kad alkoholizmas – ne būdo trūkumas, o liga.
Be Dievo ir tikėjimo blaivybės man irgi nėra. Aš gal ir galėčiau negert alkoholio, bet blaivaus mąstymo be tikėjimo negalėčiau turėti. Aš, kaip alkoholikė, esu baisiausia egocentrikė. Aš pati sau – Dievas. Ir jeigu noriu nuleisti tą egoizmą, turiu tikėti, kad yra kas aukščiau. Ir turiu atiduoti viską jo valiai.
Globėjas taip pat svarbu. Reikia, kad šalia būtų ir žmogus, kuris turi daugiau blaivybės, kuris gali papasakoti, ką patyrė ir kaip pasiekė tai, ką turi. Ir mūsų žingsniai – tai yra programa, kuri padeda susipažinti su savimi. O kai save pažįsti, tada gali tikėtis pokyčių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
