Nežinia kaip tuos savaitgalius šventė pirmieji juos sugalvoję, bet šiais laikais daugeliui savaitgalis – tai kaip laužas, kuris pradeda rusenti pirmadienio rytą, o penktadienį vakare įsidega visu smarkumu. Tada visi puola jo gesinti. Vieni gerais, darbais, kiti alkoholiu, na o, treti kažką sumurma ir toliau kiurkso prie televizoriaus.
Visi laukia savaitgalio
Tolimųjų reisų vairuotojai – ne išmintis. Yra proga pailsėti, atsipalaiduoti, išsiskalbti rūbus, pabendrauti su kolegomis. Niekam ne paslaptis, kad tų atsipalaidavimų ir bendravimo būdų būna įvairių, bet kiekvienam savo.
Aš esu linkęs į ramius savaitgalinius patinginiavimus, paskaitymus, parašinėjimus, ramius pasisėdėjimus, bet kartais pasitaiko ir neeilinių.
Taigi, vieną savaitgalį, nors buvau be krovinio, stovėjau mokamoje Anglijos aikštelėje. Kartais taip pasiseka. Aikštelė buvo truputį toliau nuo pagrindinio kelio, tai, sakykime, nebrangi. Tik 18 svarų už parą. Dušas, WC nemokamai, neblogas baras ir netoliese – didžiulis prekybos centras.
Atsižvelgiant į kuklius vairuotojų poreikius, tai – labai geros sąlygos. Kai pamačiau aukštą tvorą, supratau, kad teritorija dar ir saugoma. Tokias sąlygas jau galima prilyginti penkių žvaigždučių viešbučiui be maitinimo.
„Šventė“ prasidėjo
Bet netrukus teko truputi nusivilti tomis žvaigždutėmis. Pirmyn ir atgal zujančios mašinos kėlė dulkių debesis, o pro šalį skriejantys traukiniai drebino kabiną. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo, tai pasilikau.
Eidamas iš dušo pamačiau, kaip vietinis anglas pradėjo nešti į konteinerį įvairias lentas, popierius, plokštes.
„Kas čia bus?“ – draugiškai paklausiau.
Kažką arogantiškai atšovė, bet iš kelių žinomų žodžių supratau, kad ruošia laužą savaitgalio grilio šventei. Na, na, tokiame lovyje visa jautį galima iškepti, – pagalvojau. Ir nuėjau į mašiną virti dešrelių. Netrukus ta „šventė“ prasidėjo.
Pradžioje parūko juodi dūmai, po to pasirodė ugnis. Kai kurie darbuotojai dėl šventos ramybės patraukė savo mašinas. Anglas įsijautęs mėtė į ugnį visas šiukšles, nereikalingas statybines medžiagas ir, tai atsitraukęs, tai atsisėdęs ant rąsto, grožėjosi savo savaitgaliniu laužu. Priėjęs darbuotojas kažką jam aiškino, bet pamatęs, kad kalbėtis su vietiniu beprasmiška – pasišalino.
Nelaukti svečiai
Nors stovėjau atokiau, bet dūmų ir dulkių mišinys apnešė langus ir skverbėsi į kabiną. Buvau jau pasiruošęs pervažiuoti į kitą vietą, bet, laimei, prie vaišių atskubėjo pirmieji svečiai. Ugniagesiai.
„Na, ir koks niekšas juos pakvietė?!“ - riktelėjau žiūrėdamas, kaip vyksta darbas. Norėjos kaip geriau, bet išėjo kaip visada – anglas anglui šventę sugadino. Dabar nei ugnies, nei kepto jaučio, o „ renginio“ organizatorius stovėjo pakraštyje, nukabinęs nosį.
Ką padarysi, dabar vietoje grill kepsnių, teks bare keptą kiaušinį su bekonu ir pupomis rupšnoti.
Kai viskas nurimo, svečiai išsiskirstė, išėjau pasivaikščioti. Anglas, mane pamatęs, kažką piktai riktelėjo. Nesupratau vietinio žargono. Gal supyko, kad nedalyvavau renginyje, o gal pagalvojo, kad aš iškviečiau ugniagesius. Nežinau.
Priėjau prie jo, išsitraukiau telefoną ir parodžiau, kaip Lietuvos vairuotojai rengia savaitgalio šventes. Labai susidomėjęs žiūrėjo nuotraukas.
„Kas statinėje?“ – rimtai paklausė, visas peržiūrėjęs.
„25 tonos tikro alaus“, – atsakiau taip pat rimtai.
„Puiku! – riktelėjo, iškėlė į viršų nykštį ir linksmai pridūrė, – Kitą kartą ir mane pakviesk.“
„Būtinai!“- atsakiau linksmai ir tada draugiškai išsiskyrėme. Vietinis nužingsniavo baro link, o aš dėkodamas ugniagesiams, kad palaistė žemę, nušlepsėjau į mašiną.
Dabar kurį tai laiką nebus dulkių, o prie traukinių bildesio teks priprasti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
