Vyrą sukrėtė vaizdas senelio laidotuvėse: artimųjų prašo vieno

Perskaičiau rašinį, kaip viena ponia kitos ponios namuose, spintoje, atrado numirėlio pelenus. Gerai, kad ne skeletą. Nematau čia nieko baisaus, nes tai jos numirėlis, ką nori, tą su juo ir daro. Ir aš šia tema turiu savo nuomonę. Taigi.

 Vis didesnė nauda nei užimti gabalą brangios žemės, ją teršti ir kirminus maitinti.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Vis didesnė nauda nei užimti gabalą brangios žemės, ją teršti ir kirminus maitinti.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Steponas

2019-07-15 21:34

Mano senelis sakė: palaidokite, kur norite ir kaip norite, svarbu, kad ant kapo šunys nemy..tų.

Buvau dar mažas, bet gerai pamenu, kaip atrodė karštą vasaros dieną kaimo troboje pašarvotas velionis. Palaidojo kapinėse, pastatė kryžių, po to paminklą, na, ir visa kita.

Gražu, bet manau, kad idealiausias kapas – tai jūra, kaip jūreiviams. Juroje nereikia paminklų statyti ir su kaimynais konkuruoti, kieno didesnis, kieno gražesnis. Jūros gelmėse visi lygūs, visi po vienu bendru antkapiu guli – vandeniu, ne tai kaip žemiškose kapinėse.

Tiems, kas turtingesni, atskiras sausas, ramus kamputis ir paminklai vienas už kitą didingesni, o paprastiems – kas liko. Galima pagalvoti, kad šventas Petras, įleisdamas pro dangaus vartus, žiūrės, iš kokios duobės, ir iš po kokio granito luito išlindo atvykėlis. Į dangų antkapio nenusivilksi, o danguje galioja dangiški žemiškų darbų vertinimo kriterijai. Ten už kyšius ar gražias akis šiltesnio kampo negausi, nors ką gali žinoti, kaip ten šiais laikais. Gaila, niekas negrįžo ir nepapasakojo, kaip ten.

Kadangi aš ne jūreivis, ne turtuolis, pažinčių kapinyne neturiu, danguje ypatingos malonės nesitikiu, tai savajai pasakiau – kai numirsiu, tai mane į krematoriumą, o šilumą, kurią išskirsiu degdamas, tegu nukreipia į bendrą šildymo sistemą. Gal pavyks nors vieną radiatoriaus sekciją sušildyti. Vis didesnė nauda nei užimti gabalą brangios žemės, ją teršti ir kirminus maitinti.

Aš noriu sudegti, nes jaučiu, kad mane karšinti bus sunku, tai po mirties nenoriu artimųjų papildomais rūpesčiais apkrauti – paminklo statymu, gėlių sodinimu ir tolimesne kapo priežiūra. Nenusipelnė brangiausieji to vargo, tegu dangaus tarnai pasirūpina mirusiuoju.

Juk ir Šventame rašte parašyta: palikime mirusius mirusiųjų pasauliui, ir jokio skirtumo, kokiame pavidale paliksim ši pasaulį.

Beje, tie, kas guli kapinėse, gali sulaukti ir nemalonių dalykų. Kas gali garantuoti, kad po N metų, valdžiai pasikeitus, ant kapų nesugalvos pramogų parko įrengti, kokios autostrados nutiesti, ar archeologai atkasę griaučius suks galvą, kuo tas nabagas sirgo, nuo ko numirė ir išvis kodėl čia guli.

Nenoriu, kad mano kaulus kas nors vartytų, todėl geriau į krosnį, o su pelenais tegu daro ką nori. Nori – žiemą ant keliuko pabarsto, kad ratai neslystų, nori – į jūrą suberia ar vietoj trąšos pomidorų lysvėje užkasa. Man bus tas pats, nes mano siela bus prie skaistyklos durų, o žemėje paliks prisiminimas artimųjų širdyse. O ko daugiau reikia – amen.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.