Gimus sūnui – išprotėjo
Pirmiausia susilaukėme dukters. Buvau tikrai laimingas, kai ji gimė, buvo graži ir meili mergytė. Su žmona santykiai buvo neblogi. Daug dirbau, kad galėčiau šeimai suteikti viską, ko reikia. O žmona daugiausiai buvo namuose. Kartais padirbdavo kokį darbelį, bet tai nebūdavo ilgai, daugiausiai šeimą išlaikiau aš vienas.
Po 7 metų gimus sūnui džiaugiausi dar labiau. Susilaukti sūnaus labai norėjau. Tuo metu žmona, nežinau, kodėl, bet jau mažai kreipė į mane dėmesį. Pradėjo trūkti bendravimo. Galvojau, kad su sūnumi būsiu draugais ir namie vėl bus pusiausvyra.
Tačiau kai jis gimė, žmona išvis, kitaip nepasakysi, išprotėjo. Jai rūpėjo tik sūnus. Kol mažas – vien košių trynimai, kai paaugo – kaip jį dar apšokinėti... O visa kita jai rūpėjo mažai. Mane nuo priežiūros nustumdavo į šoną.
Sūnui jau 26 metai, tačiau žmona visiškai nuo jo neatstoja, dar vis laksto su šaukštu paskui jį. Jis net meginos normaliai negali susirasti, nes žmonai kas nors nepatinka. Laiko jį mažu vaiku.
Nei žmonos, nei vaikų
Einant laikui žmona pradėjo išvažinėti vasaromis į kaimą pas savo tėvus, kad mažiau būtų namuose. Kartu būnant namie ėmė slėgti įtampa. Jau senokai ji gyvena kitame kambaryje, dažniausiai jaučiuosi kaip baldas namuose. Arba nepastebimas, arba trukdau.
Praėjus daugiau kaip 30 metų nuo vedybų, su žmona esam visiška svetimi. Gaila, nes kai abu vaikai jau suaugę, galėtume gyventi savo gyvenimą.
Su sūnumi santykiai irgi nėra tokie, kaip galvojau, kad bus. Jis lyg vien jos sūnus. Man nebuvo leista kištis į jo auklėjimą. Po kelių metų pasidaviau ir leidau auginti vaikus, kaip jai atrodė. Sulaukdavau ir priekaištų, kad mažai uždirbu pinigų ir kad nemoku rūpintis vaikais.
Dar vis dirbu po kelis darbus, nors jau galėčiau išeiti į pensiją, bet žmona taip ir nesusirado nuolatinio darbo. Vasaromis ir toliau važiuoja pas mamą į kaimą, net po kelias savaites, beveik visą vasarą. O aš lieku vienas namuose.
Paliko net ligoje
Apie kažkokį seksą su žmona jau seniai esu pamiršęs, o kalbėdamiesi visada susipykstam. Kai per šventes padovanoju gėlių ar dovaną, pasako, kad leidžiu pinigus šlamštui. Pats smulkmenos ar dėmesio negaunu jokia proga, jau neverta laukti. Pagalbos irgi nėra. Apie kokį „sveikatoje ir ligoje“ kalbėti, jeigu esi vienas? Kai susirgau onkologine liga, per visą gydymą žmona prabuvo kaime pas motiną ir palaikymo iš jos nesulaukiau išvis. Na, bet pasveikau ir galiu toliau rūpintis šeima.
Su tokia lemtimi aš susitaikiau. Tik skaudu matyti, kad mano vaikai periima iš žmonos tokį šeimos modelį. Dukra su savo vyru elgiasi lygiai taip pat, kaip žmona su manimi. Ypač gimus anūkui. O sūnus – suaugęs, bet nesavarankiškas. Turiu jį pusiau išlaikyti, pasak žmonos jam per sunku dirbti ilgas valandas. Be motinos kontrolės jis net į paskaitas neišvažiuoja. O jei grįžta vėliau, turiu raminti žmoną jau nuo isterijos.
Visada šeimą įsivaizdavau kitaip. Esu jau pensinio amžiaus, tikriausiai per vėlu kažką keisti? Ar dar verta tikėtis kažko iš žmogaus, kuris taip elgiasi? Tiesą pasakius, jau net džiaugiuosi, kai žmona išvažiuoja į kaimą, nes negaliu apsikęsti jos priekaištų ir dejavimo dėl sūnaus. Dar gerai yra išeiti į darbą. Namo grįžti irgi neskubu, o kam? Vis tiek niekas nelaukia... Ar dar gali kažkas pasikeisti?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
