Normalūs žmonės, net ir prasiskolinę, net ir išmesti iš būstų, gatvėse negyvena. Jie visaip stengiasi ištaisyti savo ar aplinkybių klaidą. Susiranda naują darbą, išvažiuoja į užsienį, skelbia bankruotą. Jie kovoja už savo gerbūvį. O benamiai nekovoja.
Pavyzdys – pusbrolis
Gatvėje jie atsidūria sąmoningai. Gal yra tinginiai, serga, yra priklausomi ar turi kitų sutrikimų. Tik labai retais atvejais tai yra protestas ar gyvenimo filosofija. Bet tokie Lietuvoje negyvena. Juos galima sutikti tik užsienyje. Todėl nereikia bijoti daiktų vadinti savo vardais. Bomžas yra bomžas, ir niekas nepasikeis, nors ir kaip tu jį pavadintum.
Be to, susidūriau, kad dauguma, nors ir kaip stengtumeisi padėti, nors ir kiek pinigų paaukotum, vis tiek kaip tas vilkas į mišką žiūrės. Panašų individą turėjome ir savo giminėje.
Vienas iš mano pusbrolių problemų šeimai kėlė nuo pat paauglystės. Rūkė, gėrė, vagiliavo, bėgo iš namų, gyveno gatvėje, kol pateko jaunas į kalėjimą. Ko tik giminės nedarė, kad jis sugrįžtų į doros kelią - niekas nepadėjo. Situacija tik trumpam pagerėjo žuvus jo broliui.
Tuo metu jis aprimo, susirado gražią merginą, kuriai nerūpėjo jo praeities klaidos ir teistumai. Sukūrė su ja šeimą, susilaukė sūnaus.
Tačiau gatvės trauka buvo stipresnė už bet kokį sveiką protą. Jis dingdavo ilgesniam laikui, pradėjo gerti, vogti, nešti daiktus iš namų. Po skyrybų mama sūnų priglaudė savo namuose. Tačiau kai iš jos namų jis išnešė viską, ką buvo galima iš ten išnešti, ji paprašė jo išeiti.
Miegojo prie šiukšlių
Jis kurį laiką valkatavo miesto gatvėmis, kol geras žmogus pagailėjo ir pasiūlė darbo savo ūkyje. Ten buvo sudarytos visos sąlygos normaliam gyvenimui. Ūkininkas aprengdavo, pamaitindavo, nupirkdavo viską, ko reikėjo, gydė nuo alkoholizmo, duodavo kišenpinigių. Bet anas neįvertino svetimo žmogaus pastangų ir pabėgo.
Mamos širdis, pamačius savo apleistą sūnų girtą, žiemą miegantį prie šiukšlių konteinerių, neatlaikė. Ji ir vėl leido jam gyventi savo namuose.
Kurį laiką buvo ramu. Jis net susigerino su savo buvusia žmona. Bet vėliau viskas sugrįžo į savo vėžes, ir vyras vėl atsidūrė gatvėje.
Šį jauną bomžą pažinojo visas miestas. Giminėms buvo gėda akis pakelti išeinant iš namų. Kiekvienam gi nepaaiškinsi, kodėl tavo artimasis bomžauja. Ir kodėl šeima nieko nedaro, kad jį ištrauktų iš to liūno. Šeima darė viską, ką galėjo, tik vyras nenorėjo tos pagalbos priimti…
„Aukoti? Niekada“
Mano pusbrolis numirė visai neseniai, sulaukęs vos 40 metų. Ji rado žiemą sušalusį lauke. Gal ir gerai, kad taip anksti išėjo. Nespėjo nieko nuskriausti. Bėgant metams jis darėsi vis agresyvesnis ir piktesnis.
Ypač nekentė savo mamos, kurią kaltino dėl visko, kas atsitiko jo gyvenime. Mama net bijojo užeiti viena į savo laiptinę, kurioje jis dažnai slėpėsi, norėdamas iš jos atimti pinigus. Ir net daugybę kartų kviestai policijai sunkiai sekėsi jį sutramdyti. Sulaikydavo trumpam, o jis sugrįžęs vis tiek darė savo.
Na, ir kaip gali tokį žmogų pavadinti benamiu? Jis bomžas ir ne kitaip. Žmogus, sugriovęs gyvenimą ne tik sau, bet ir visai savo šeimai.
Mama po jo mirties sunkiai susirgo ir neatsigauna iki šiol. Kaltina save, kad paskutinį kartą nebeįsileido jo į namus. Bet ji gi nekalta dėl to, kas įvyko. Tai buvo sūnaus pasirinkimas ir tų jautrių, aukojančių jam pinigus žmonių klaida.
Aš daug keliauju. Bomžus matau ant kiekvieno kampo. Pasmirdusius, nešvarius, ligotus. Bet nė vienam iš jų niekada nedaviau nė vieno cento, nes žinau, kad pinigai tik prailgins jų ir jų šeimos narių kančias. Gal neaukojant jie pradings iš mūsų gatvių ir nekels pavojaus nei sau, nei savo artimiesiems, nei kam nors kitam.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
