Pirmąją išlaikytinį į namus parvedžiau, kai dar buvau labai mažas. Kieme lakstė benamis šunėkas, jis man patiko, tai pasikviečiau. Labai ilgai teko įkalbinėti tėvus, žadėti, kad būsiu geras, nebėgsiu iš darželio ir pavyko.
Tais laikais šaldytuvo neturėjome, mama paliko mėsą ant palangės ir apie naują gyventoją nepagalvojo. Dar nebuvau užmigęs, kai išgirdau kažkokį šurmulį, sunkų bumbtelėjimą, mamos žodžius: „Ach tu, bestija!“
Girdėjau ir tėvuko burnojimą, šuns cypimą ir stiprų durų trenksmą. Nieko neklausiau, nubraukiau ašarą ir užmigau. Matyt, stipriai tėvukas vijo vagišių, kad jo daugiau savo kieme nebemačiau. Bet netrukus namo parnešiau juodą kačiuką.
Nei į keptuvę, nei katinui
Kačiukas gavo Šurkaus vardą ir apsigyveno pas mus. Tai buvo labai geras katinas. Lydėdavo mane į parduotuvę, duodavo į kailį svetimiems katinams ir atsigulęs dvigubo lango orlaidėje stebindavo visus praeivius įvairiausiomis pozomis. Šurkus gyveno pas mus ilgai, apie aštuonerius metus, bet paskui netikėtai dingo.
Paskui gyvūnijos pasauliu užsiėmė tėvukas, nes man jau dygo ūsai ir rūpėjo linksmesni dalykai. Šeimos galvos darbas buvo įtemptas, daug streso todėl nusprendė auginti žuvytes.
„Po darbo sėdėsiu, žiūrėsiu ir raminsiu nervus“, – pasakė kaip visada rimtai. Pradėjo nuo mažo turginio akvariumo ir kelių „gaidelių“. Po to iš Rygos parsivežė 200 litrų akvariumą. Sieninėje spintoje pastatė, kaip pats vadino, akvariumo reanimacijos aparatūrą ir prileido žuvų.
Tais laikais aparatūra nebuvo tobula, tad vakare, aplinkiniams triukšmams pritilus, atrodydavo, kad esi nedidelės gamyklos kompresorinėje. Net kaimynai kartą piktai leptelėjo: „Tu ten naminę naktimis verdi ar ką?“
„Bebrą auginu, kad tavo ąžuolines duris sugriaužtų“, - atkirto tėvas nė nemirktelėjęs ir po kelių dienų sulaukė įgaliotinio vizito.
„Tu, draugas, žuvį ne namie augink, o gastronome nusipirk“, – davė patarimą pareigūnas ir paprašė su kaimynais nesipykti. Netrukus, greičiausiai dėl priežiūros trūkumo, vis daugiau žuvelių pradėjo plaukioti pilvais į viršų. Akvariuminės gražuolės tai ne kaimo karosai, kad pačios išsimaitintų.
„Nei į keptuvę, nei katinui“ – bambėjo tėvukas graibydamas pastipusias žuvytes. Kai beliko porą gaidžiukų, nuleido viską į klozetą, pardavė akvariumą su visa kompresorine ir apsiramino, bet neilgam.
Mini vištgaidis?
Kartą tik įėjęs pro duris išgirdau keistus garsus. Svetainėje radau ramiai medituojantį tėvuką, o ant palangės narvelyje giedančias, čirškiančias kanarėles.
„Kaip jauku ir gera. Paukšteliai čiulba, nereikės nė į mišką važiuoti“, – svajingai kalbėjo, žiūrėdamas į narvelį ir ant palangės surikiuotas gėles.
Deja, kanarėlės – ne kaimo vištos. Miesčionės, todėl joms kaip ir žuvelėms reikia ypatingos priežiūros. Nesikišau į tą procesą, bet su paukščiais išėjo panašiai kaip ir su žuvytėmis.
Man aiškino, kad patinėliai gieda, o patelės kiaušinius deda (labai teisinga teorija ir su žmonėmis taip turėtų būti – vyrai dainuoja, moterys gimdo). Nežinau, kaip ten gamtos sugalvota, bet per tą neilgą laikotarpį negirdėjau kažkokio ypatingo giedojimo, nemačiau kiaušinių, bet tapau stebuklo liudininku.
Kai narvelyje beliko vienas paukštis, labiau panašus į mažą žvirblį, o ne į spalvingą kanarėlę, iš lizdo pardėjo kristi kiaušiniai ir patinėlis iš vienatvės ar sielvarto pradėjo keistai giedoti.
Tikrai, tikrai. Aš jau buvau suaugęs, puikiai tą prisimenu ir kiaušinius mačiau, ir tą patinėlį giedantį girdėjau. Nežinau, aš ne gamtininkas, bet jaučiu, kad tai buvo kažkoks mini višgaidis.
„Jau geriau būčiau balkone vištą užauginęs“, – tarė liūdnai tėvukas ir išnešė narvelį su paskutiniu paukščiu į turgų. Aš ėjau kartu. Paukštį paleidome į laisvę, o už narvelį gavome penkis rublius. Grįžtant viena moteris pakvietė pažiūrėti mažų šuniukų. Labai gyrė juos.
„Perkam“, – pasiūliau juokais.
„Perkam, – rimtai atsakė, davė poniai penkis rublius, paėmė vieną šuniuką ir padavė man. – Važiuok namo vienas, aš turiu reikalų, pareisiu vakare.“
Taip taręs tėvas sparčiai nupėdino į kitą pusę.
Pinčius 1, 2, 3 ir 4
Mamos vos koma neištiko.
„Apsidžiaugiau, kad pagaliau neliko paukščių šūdo, tai anie berazumiai naują zabovą parvilko. Kas jo šūdą kabins?!“, – riktelėjo mama ir užsidarė savo kambaryje.
Tėvukas pasirodė tik vakare, nemenkai išgėręs drąsinančio eleksyro ir davė šuniukui vardą Pinčius. Visos mamos geros, visos moka atleisti. Priėmė Pinčių į šeimą ir pati juo rūpinosi, nes aš po mėnesio išėjau į sovietinę kariuomenę.
Priesaikos priėmimo dieną atvažiavę tėvukai atsivežė ir Pinčių. Tai buvo mano paskutinis susitikimas su juo. Po kelių mėnesių mama parašė laišką, kad Pinčius atgulė amžino poilsio netoliese esančiame kūdroje su visu įpakavimu (maišeliu).
Tais laikais niekas šunų neskiepijo, neprižiūrėjo, humaniškai nemigdė, visi elgėsi paprastai. Dabar už tokį paprastumą pilietis gautų solidžią baudą, o Jonas Biliūnas už Brisiaus galą sėstų į kalėjimą, bet tada buvo kiti laikai kitoks požiūris.
Atsikratęs Pinčiumi 1 tėvukas rankų nenuleido ir įsitaisė Pekino veislės riestanosį Pinčių 2. Tas buvo jau ne jaunas, apstojo jį kažkokios ligos, netrukus baigėsi taip pat. Po dvejų metų grįžusį iš armijos mane pasitiko spanielis.
Mielas šuniukas buvo, bet ir tas neilgai tempė. Spanieliui Pinčiui 3 tėvukas leido savarankiškai užbaigti gyvenimą. Po to tėvukas vėl nusipirko Pekiną. Pastarasis buvo Pinčius 4, bet aš vedžiau ir išėjau kurti savo gyvenimo.
Mama paskambinus dejuodavo, kad šunėkas dažnai užsiropščia ant virtuvės stalo ir draugiškai padeda tėvukui vakarieniauti. Bet tai buvo paskutinis tėvuko šuo. Mamai mirus, tėvukas pateko į griežtesnės moters rankas ir durys į gyvūnijos pasaulį užsitrenkė.
Šuo kaip viešbutyje
Jei tėvukas pradėjo nuo žuvyčių, tai aš – rimčiau. Dukrai paprašius, nupirkau žiurkę. Pavadinom ją Lariska. Pastačiau trilitrinį stiklainį ir apgyvendinau jame žiurkę.
Kai atėjo laikas valyti stiklainį, dukra suraukė nosį ir nubėgo pas mamą. Paleidau Lariską pasivaikščioti palange. Ji nebenorėjo grįžti į stiklainį, todėl sugebėjo nušokti nuo palangės ir šmurkštelėti už sekcijos. Bandžiau ją iškrapštyti... Vyresnės kartos žmonės pamena, kokios buvo didelės ir aukštos tarybinių laikų sekcijos. Tikrai, nemeluoju, buvo kaip komedijoje.
Sekcija pasviro, atsidarė viršutinės durelės, iščiuožė tuščia masyvi lentyna ir kalė tiesiai man į pakaušį. Dar dabar yra randas. Taip baisiai supykau, kad žmona su dukra išbėgo į parduotuvę. Atitraukiau visas keturias sekcijos dalis, pagavau Larisk1 ir paleidau į balkoną. Paskui jos ten neberadau – balkonai sujungti, gal pabėgo pas kaimyną.
Kitąkart vaikštant po turgų, pardavėjas už 50 rublių pasiūlė nupirkti iš jo vilką, tiksliau, vilkšunį. Įkalbėjo. Tuo metu gyvenau pas uošvę, dviejų kambariu bute. Uošviai, aš su žmona, dukra ir vilkas. Pirmą vakarą niekas nieko nesakė, tik šėrė, kad būtų sotus ir savų nesuėstų, bet šuo mūsų gerumo neįvertino. Negana to, kad visą naktį inkštė ir urzgė, tai dar viduryje koridoriaus padėjo tokią krūvą, kad į ją įmynė uošvis.
Nenorėjau pyktis su uošviais, tai išnešiau vilką atgal į turgų. Pardavėjo neradau, tai kitam vietiniam pardaviau už 10 rublių. Žmona vis dar iš to juokiasi. Sako, šuo kaip viešbutyje už 40 rublių permiegojo, paėdė ir dar pridirbo. Ką padarysi, bet aš užsispyręs kaip ir tėvukas.
Po kiek laiko draugas įsiūlė bulterjerą. Lietuvoje jie dar buvo retenybė, tai patiko. Buvo suaugęs, baltas, nasrai raudoni, akys kaip kiaulės - tikras baltas drakonas. Tik dėl šeimos saugumo ir mano darbo specifikos teko jo atsisakyti. Apie balto drakono gyvenimą ir jo tragišką likimą buvau rašęs rašinyje „Išsipildžiusi vyro svajonė tą patį vakarą buvo aplaistyta krauju“.
„Eik peklon, ir vėl!“
Jau buvau persikraustęs į atskirą butą drauge su žmona, kai vėl prasukau per turgų ir vėl pasitaikė šunų pardavėjas. Dėžėje bebuvo likęs paskutinis bokseriukas.
„Imk, dėdė, paskutinis. Jei nenupirksi, tai į maišą ir į kūdrą“, – ramiai tarė pardavėjas.
Prisiminiau tėvo šunis tai ilgai nedvejodamas sumokėjau 200 litų ir paskambinau žmonai.
„Nupirkau šunį“,- tariau su pasididžiavimu.
„Eik tu peklon, tėvai, ir vėl!“ – išgirdau žmonos šūksnį ir ilgus telefono pypsėjimus.
Šį kartą pasisekė. Bokseris vardu Spaikas tapo tikru šeimos nariu ir buvo apgaubtas meile bei dėmesiu. Niekada netikėjome, kad šuo gali būti toks mielas ir protingas. Kai aš būdavau namuose, Spaikas miegodavo svetainėje arba vaikų kambaryje. Kai tik aš į komandiruotę, tuoj įsitaisydavo miegamajame ir saugodavo mano žmoną.
Kai atsirado galimybė statytis namą, pradėjome ieškoti sklypo. Kelis kartus pravažiuodavome pro mums labai patikusią vietą. Kartą sustojau netoliese ir paleidau Spaiką palakstyti. Tas tiesiu taikymu nudrožė į man patikusį žemės sklypą. Nebuvo jokios informacijos, kad kas nors jį parduoda. Su žmona pagalvojome, kaip gera čia būtų pasistatyti namą: ant kalno, kraštinis, miestas kaip ant delno. Ech...
Vieną rytą paskambino brangioji ir pasakė, kad laikraštyje atsirado skelbimas apie sklypo pardavimą.
„Man rodos, tai tas sklypas, kur Spaikas lakstė“, – pridūrė nedrąsiai.
Taip ir buvo. Šeimininkas dėl šeimyninių aplinkybių kraustėsi į užsienį ir turėjo skubiai jį parduoti. Nieko nelaukę iš karto įdavėme rankpinigius ir jau po pusantrų metų įsikraustėme į naują namą. Nuo pirmo pamatinio akmens Spaikas buvo šalia. Deja, šiame pasaulyje nieko nėra amžino. Sulaukęs dešimties metų numirė.
Jis visada pridėdavo ausį prie mano krūtinės ir klausydavosi širdies plakimo. Mano širdį klausė, bet pats, anot veterinaro, numirė nuo infarkto. Gal grėsusį man pasiėmė sau?
Palaidojome prie tvoros tarp pasodintų pušaičių, o žmona griežtai pareiškė daugiau jokių gyvūnų namuose nelaikysime. Žmonai neprieštaravau, bet ji užmiršo vieną nedidelę smulkmeną. Kartu gyvena dukra, o obuolys nuo obels netoli terieda.
Geras darbas
Vieną dieną paskambino dukra: „Tėti, nori padaryti gerą darbą?“
„Taip, žinoma“, – atsakiau net nesusimastęs.
„Žmonės neturi kur dėti kačiuko. Jei niekas nepaims, tai užmigdys arba atiduos į prieglaudą. Gal mes priglauskime našlaitį?“ – pasiūlė.
Tuoj prisiminiau Šurkų ir pakartojau savo tėvuko žodžius: „Gerai, bet su sąlyga, kad patinas.“
„Ne, bus patelė, bet dabar ne Šurkaus laikai, veterinaras patvarkys, kad kačiukų nebūtų“, – atsakė, mat jau žinojo mano istorijas.
Sutikau – jei mama leidžia, tegu gyvena. O mamos visos geros ir viską leidžia. Moterys davė katytei vardą Haskė ir ji apsigyveno pas mus. Katinas gražus , bet ne Šurkus. Šurkus draugavo su visais, o šita katytė – vaikštanti plaukuota arogancija. Kiek ji pas mus gyvena, nė karto nesileido paglostoma. Tik su dukra draugauja, o visi kiti jai nulis.
Kai katė tapo visateisiu šeimos nariu, atsirado žentas. Puikus vyras, bet turėjo šunį – taksą, vardu Bitė. Deja, šuniukas jau buvo vyresnis ir ilgai neišgyveno. Palaidojome šalia Spaiko. Pastebėjau, kad toje vietoje, kur ilsisi Spaikas su Bite, pušaitės auga daug geriau. Bitei iškeliavus, dukra netrukus vėl panoro padaryti gerą darbą.
Pas draugus priklydo trejų-ketverių metų vilkšunė. Priklydėlė neturėjo mikroschemos, šeimininkai neatsirado, tai draugai pasiūlė ją mums priglausti, arba priduos į „šunų namus“. Mama neprieštaravo, tai priglaudėme vilkę po savo stogu. Atlikome visas privalomas procedūras, davėme Belos vardą ir laikinai apgyvendinome garaže.
Triušį – makt
Vieną dieną žmona padavė man maišą ir liepė nunešti į garažą. Padariau, ką liepė. Netrukus atvažiavo sūnus, žmona kažką iš garažo jam atnešė ir tas tuoj išvažiavo. Netrukus mane pasikvietė žmona.
„Kur padėjai triušį?“- paklausė griežtai.
„Nežinau, triušių neauginu“,- atsakiau ramiai.
Žmona parodė į maišą, kurį padėjau garaže: „Čia buvo du triušiai: vienas sūnui, vienas – mums.“
„Tai gal apsiskaičiavai, gal tik vienas buvo, – nenusileidau ir abu atsisukome į ramiai gulinčią vilkę. – Juk negali tokia miela mergaitė praryti viso triušio su maišu ir nepalikti ant grindų jokių pėdsakų.“
„Aš skaičiuoti moku, buvo du triušiai“, – užbaigė kalbą brangioji ir numojusi ranka išėjo.
Žentas taip pat abejojo, ar galėjo Bela praryti triušį su visais kaulais ir celofaniniu maišeliu, bet patarė porą dienų atkreipti dėmesį į jos paliekamas krūveles. Taip, netrukus pasirodė mėlyno celofaninio maišelio liekanos. Va čia tai vilkas! Vienu kąsniu visą triušį su kaulais, įpakavimu ir nepaliko jokių pėdsakų. Pamilau Belą ir paspartinau voljero statybą.
Antrą kartą savo vilkišką prigimtį Bela parodė kai į svečius užsuko draugai. Atsivežė išpuoselėtą kokerspanielį. Mūsų šuo lakstė palaidas. Žentas perspėjo draugus, kad nepaleistų „miesčionkos“, nes neaišku, kaip mūsų kaimo pana į ją sureaguos.
Nespėjo niekas nieko sureaguoti. Tik atvėrus mašinos duris Bela prasmuko pro mus, pačiupo viešnią už kaklo ir, kaip sakoma, susirakino nasrai. Spanielis kaukia, šeimininkai rėkia, visi panikoje ir nieks nežino, ką daryti. Buvau skaitęs, kad tokias atvejais reikia šuniui sugriebti už kiaušinių. Aš šast ranką į tarpukojį, o ten - nieko nėra. Žentas pačiupo pagalį ir įkišęs tarp dantų pražiodė.
Visa laimė, kad Bela sučiupo šunėką tik už kaklo odos. Būtų pagriebusi aukščiau, būtų perkandus sprandą ir prarijusi kaip triušį. Po tokio nemalonaus įvykio draugai ilgai neužsisėdėjo.
„Va čia tai vilkas“, – tariau išdidžiai, išlydėjęs svečius.
„Teisingai, nėra čia ko svetimoms mergoms po mūsų kiemą trintis“, – pajuokavo dukra ir su sūnumi nuėjo palepinti Belos.
Žiūrėjau į anūką ir galvojau. Katinas, žuvys, paukščiai, drakonas, bokseris, taksas, vilkas... Kažin, kokiais gyvūnais pratęs šį sąrašą anūkas? Juk obuolys nuo obels...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
