Atidarius sunkvežimį Oskaro Koršunovo daiktus vežusio vairuotojo laukė staigmena

 Visi mėgstame pasipasakoti apie praleistas atostogas, ypač jei jos buvo puikios ar priešingai nesėkmingos. Šiais laikais bepigu. Jei turi pinigų, gali atostogauti kur tik širdis geidžia, tačiau prieš 20 metų Lietuvoje dar nebuvo tokio kelionių populiarumo, koks yra dabar. Būtent šio amžiaus pradžioje patyriau tokias atostogas, kokių nei susapnuosi, nei už pinigus nusipirksi.

Vairuotojas į Avinjoną vežė O.Koršunovo režisuotam spektakliui skirtas dekoracijas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Vairuotojas į Avinjoną vežė O.Koršunovo režisuotam spektakliui skirtas dekoracijas.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
 Avinjono teatro festivalis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Avinjono teatro festivalis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Koks nuostabus dalykas yra atostogos.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Koks nuostabus dalykas yra atostogos.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Gaila, kad nematėme nė vieno spektaklio.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Gaila, kad nematėme nė vieno spektaklio.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Nuostabaus grožio miestas.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Nuostabaus grožio miestas.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaizdas nuo gynybinio bokšto.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaizdas nuo gynybinio bokšto.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Yra į ką pažiūrėti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Yra į ką pažiūrėti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Yra ir kur pavaikščioti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Yra ir kur pavaikščioti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Ir pasėdėti, pailsėti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Ir pasėdėti, pailsėti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Pavargo mano brangioji. Tuokart labai vargino karštis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Pavargo mano brangioji. Tuokart labai vargino karštis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Pavėsyje, tarp akmenų, galima atsipūsti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Pavėsyje, tarp akmenų, galima atsipūsti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Lietuva graži, bet Tėvynėje tokių vaizdų nėra.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Lietuva graži, bet Tėvynėje tokių vaizdų nėra.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Tiesiog aš Avinjone.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Tiesiog aš Avinjone.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Įspūdingas tiltas, pastatytas, nenaudojant jokios technikos, vergų rankomis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Įspūdingas tiltas, pastatytas, nenaudojant jokios technikos, vergų rankomis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Prie jo maudydamasis pasijunti Antikos laikų gyventoju.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Prie jo maudydamasis pasijunti Antikos laikų gyventoju.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Nuvažiavome prie Viduržemio jūros.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Nuvažiavome prie Viduržemio jūros.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Mobilus viešbutukas Viduržemio jūros pakrantėje.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Mobilus viešbutukas Viduržemio jūros pakrantėje.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Kam man viešbutis ir svetimas maistas? Viską turiu vietoje.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Kam man viešbutis ir svetimas maistas? Viską turiu vietoje.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Pakrantę saugančios pilies papėdėje.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Pakrantę saugančios pilies papėdėje.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Ten stovi mūsų mašina.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Ten stovi mūsų mašina.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Čia jachtų daugiau nei automobilių.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Čia jachtų daugiau nei automobilių.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Man pasisekė, ryklių čia nebuvo.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Man pasisekė, ryklių čia nebuvo.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Atostogos.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Atostogos.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Vėl namo į trasą.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Vėl namo į trasą.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Nedidelė Avinjono dalelė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Nedidelė Avinjono dalelė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (25)

Kęstutis Grubliauskas

Sep 16, 2019, 11:53 AM, atnaujinta Sep 16, 2019, 12:13 PM

Taigi, einant į pabaigą eilinei šešių savaičių komandiruotei, paskambino viršininkas: „Turiu tau išskirtinį reisą. Reikės išvažiuoti vod grįžus.“

„Man priklauso pora savaičių pailsėti“, – priminiau savo teises.

„Na, reikia, daugiau nėra kam. Reikės į Prancūziją nuvežti artistų daiktus, po to juos parvežti. Kol jie vaidins, galėsi pailsėti“, – atsakė vadovas.

„Toks tas poilsis liepos mėnesį, kabinoje ir dar Prancūzijoje“, – burbtelėjau.

„Jie žadėjo tave apgyvendinti, pamaitinti ir net leisti pavaidinti“, – toliau gundė viršininkas.

Mano viešbutis – ant ratų, o maistą linkęs gaminti pats, bet galimybė pavaidinti sudomino, nes kai mokiausi mokykloje, lankiau dramos būrelį. O čia dar vadovas pasiūlė pasiimti žmoną – jai apmokės bilietą. Kai pasakė apie žmoną, sutikau iš karto, nes manoji labai norėjo pamatyti Europą pro sunkvežimio langą. Iš smalsumo paklausiau, kas ten per artistai.

„Oskaras Koršunovas, su savo grupe“, – paaiškino vadovas. Ryžausi.

„Turiu šio bei to“

Prisipažįstu, kaltas, bet tuo metu nieko nežinojau apie O.Koršunovą ir nesidomėjau jo darbais. Man priimtinesni ir labiau pažįstami buvo aktoriai iš kino filmų „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Tadas Blinda“. Kas toks O.Koršunovas ir kuo jis ypatingas, paaiškino žmona.

Kadangi grįžus jau kitą dieną reikėjo išvykti, priekabą pakrovė ir muitinės dokumentus sutvarkė kolega. Kai kolegos paklausiau, kas ten pakrauta, tas atsakė trumpai ir aiškiai: „Eina anie peklon, tie artistai. Tik su policijos pagalba insigrūdau į tą Viniaus centrą.“

Pasikalbėjome draugiškai, kad gal bus galimybė su aktoriais nueiti į diskoteką ar ką. Apie kelionę keltu nėra ko daug pasakoti. Žmona iš karto atkreipė dėmesį: „Keltas dar uoste, o jau daug vairuotojų vos ant kojų bepastovi. Kas bus toliau?“

„Toliau bus dar daugiau tokių“, – paaiškinau. Tada keltas plaukdavo daug ilgiau nei dabar, tai vyrai spėdavo numirti ir atsigauti, juo labiau kad tada vokiečiai su alkotesteriais mūsų nepasitikdavo. Dažnai plaukiojau, viską mačiau, bet tada buvo ir vienas privalumas. Didžiąją dalį vairuotojų sudarė tautiečiai, tai nebūdavo tarptautinių muštynių.

Kylio uoste – nieko ypatinga. Žmonai viskas buvo įdomu, viskas kaip kažkokia atrakcija, bet tai menkniekis, palyginti su tuo, ką teko patirti po poros valandų. Ten jau buvo ne atrakcija.

„Nori pamatyti Hamburgą iš paukščio skrydžio?“ – pasiūliau brangiajai artėjant prie miesto. Atsakė, kad, žinoma, taip, net nedvejodama.

Vos pravažiavęs Elbės tunelį nusukau iš automagistralės ir užvažiavau ant aukšto tilto, esančio virš Hamburgo uosto. Man visai iš galvos išgaravo, kad ten yra muitinės zona. Įleidžia visus net netikrinę, o išleidžia tik po muitinės patikros. Išvažiuodamas lauk pasukau ta juosta, kuria aplenkdamos muitinės patikros terminalą važiuoja mašinos be krovinio. Aišku, buvau tuoj sustabdytas.

„Tuščias?“ – paklausė pareigūnas.

„Ne, turiu šio bei to“, – ir padaviau dokumentus.

„Pirma peršviesime, o tada, jei reikės, nuimsime spaudą ir atidarysime“, – tarė pareigūnas ir nusiuntė į skenavimo boksą. Man ta procedūra įprasta, bet žmona iš to streso prarado kalbos dovaną. Mašiną užvairavus ant specialaus vežimėlio, kuris įtempia ją į boksą, vairuotojas turi eiti į metaline tvora aptvertą koridorių. Ten laukti, kol mašina išriedės lauk, užsidegs žalia lemputė, automatiškai atsidarys metalinės durys ir galės grįžti į transporto priemonę.

„Kodėl taip ilgai neišvažiuoja?“ – pradėjo nerimauti žmona.

„Tai, va, brangioji, – prabilau tyliai, – jei bohema pridėjo ten kokio butaforinio vyno ar žolės, tie varteliai ilgai neatsidarys. Liks tikėtis, kad mums duos bendrą šeiminę kamerą.“

Juokaudamas bandžiau paguosti, bet nuo tokios paguodos net per atstumą pajutau, kaip ji pradėjo virpėti. Nors aš senas patyręs vilkas, linksmajame dešimtajame dešimtmetyje Rusijoje dar iš keblesnių situacijų išsisukdavau, bet vis vien buvo truputį neramu. Rusijoje visas problemas išspręsdavome pinigais, o čia – Vakarai, čia kitokios tradicijos. Visai nesinorėjo praleisti atostogas už grotų, be to – kaip Oskaro Koršunovo grupė dirbs be savo daiktų? 

Bohemos keliai nežinomi

Netrukus bokso vartai atsidarė, išriedėjo mašina, bet žalia lemputė vis dar neužsidegė.

„Na, ko jie taip ilgai?!“ – desperatiškai riktelėjo žmona ir jau norėjo atidaryti vartelius, bet laiku užsidegė lemputė ir jie patys atsidarė. Vos spėjau nutverti už parankės, kad bėgte nenubėgtų į mašiną.

„Viskas, kurk savo „Volvo“ ir greitai varom iš čia“, – davė komandą brangioji vos įsėdusi. Bet dar ne viskas, dabar stovėsime, kol pareigūnai nagrinės gautus vaizdus. Jei viskas gerai, atneš popierius ir paleis, jei ne...

„Ko mane velnias nešė į ta galerą“, – pasakė brangioji ir įsmeigė akis į nedidelį kabinetą. Netrukus pasirodė muitininkas.

„Geras krovinys“, – ištarė angliškai, gudriai šypsodamasis, grąžino popierius ir palinkėjo gero kelio. Prie išvažiavimo padavęs leidimą pareigūnas taip pat nusišypsojo.

Bohemos keliai ir klystkeliai nežinomi, – pagalvojau ir išvažiavome į trasą. Toliau viskas ėjosi pagal standartą. Apie 1500 km, be jokių nuotykių. Pavažiuoji, pavalgai, pamiegi, vėl pavažiuoji ir savaitės viduryje, prieš pietus, jau buvome vietoje. Tada neturėjome navigacijų, naudojomės paprastais žemėlapiais, bet viską rasdavome. Vieta, į kurią atvykome, – priemiestyje buvusios kažkokios įmonės teritorija, į kurią buvo suvežama festivaliui reikalinga įranga. Atvykę dieną radome tik sargą.

Paskiau vienintelį žodį „teatras“ ir iškart įleido. Sustojome tolimiausiame kampe. Sargas parodė, kur tualetai, dušai, paaiškino, kaip nueiti iki miesto centro, kur artimiausia parduotuvė, o į klausimą apie viešbutį, maitinimą ir kam kada perduoti krovinį atsakė trumpai: „Ateis viršininkas – viską pasakys.“

Netrukus jis ir pristatė.

„Koks teatras?“ – paklausė. Žmona neblogai moka angliškai, tai problemų nebuvo.

„Lietuva, Oskaras Koršunovas“, – atsakė išdidžiai.

„O, jūs labai anksti, – riktelėjo pavartęs savo popierius. – Jūsų vaidinimas savaitgalį. Teks palaukti.“

Mums tai buvo tik į naudą, nes labai norėjome pasivaikščioti po miestą, paatostogauti, atsipūsti nuo kasdienybės. Apie viešbutį ir maitinimą net nebeklausiau. Kam man tai, aš viską turiu su savimi. įsikūrėme ir tuoj iškeliavome į miestą, kurio centras buvo už keleto kilometrų.

Butas sunkvežimyje

Buvo labai karšta ir siaubingai kankino troškulys. Pabandėme vietinio alaus, nepatiko ir nepadėjo. Nepadėjo nei ledai, nei kitokie gėrimai, kol nepamėginome pigaus, silpno, gazuoto vyno. Vietinėje parduotuvėje mus greitai įsidėmėjo. Rytą eidami į miestą nusiperkame, grįždami vakare – vėl pro parduotuvę gėrimų ir maisto.

Miestas – fantastiško grožio. Kasdien nuėję rasdavome ką nors naujo, nematyto. Kai išaušo O.Koršunovo diena, iš pat ryto prie mašinos prisistatė festivalio viršininkas.

„Su tokia didele mašina į centrą neįvažiuosite, reikia peržiūrėti krovinį, kad žinotume, kiek reikės mažų mašinų“, – paaiškino jis.

Atidariau. Visi sužiurome. Aš tuoj supratau, kodėl šypsojosi vokiečių muitininkai. Krovinys teužėmė trejetą ketvertą kv. metrų ir tai buvo nedidelio buto standartinis rinkinys. Vonia, spintelė, fotelis, toršeras, stalas, kėdės ir dar kažkokių namų apyvokos daiktų. Tikiuosi, atleis man O.Koršunovas, dabar negaliu tiksliai pasakyti, kuriam spektakliui buvo skirtos tos dekoracijos.

„Viskas, esi laisvas“, – pasakė viršininkas, iškrovęs dekoracijas.

„O gal galima pakliūti į vaidinimą?“ – paklausiau atsargiai.

„Nėra vietų. Anšlag, anšlag, anšlag!“ – pakartojo keletą ir susiėmė už galvos.

Na, nėra tai nėra. Paklausinėjom, kur galėtume nuvažiuoti, ką įdomaus pamatyti ir kaip praleisti savaitgalį prie jūros. Festivalio vadas mums maloniai pabraižė, paaiškino, atsikabinau priekabą ir išvažiavau. Mano direktorius davė leidimą pasivažinėti, bet nepiktnaudžiauti.

Prancūzų pareigūnui – kyšis

Pirmą dieną praleidome prie upės. Pasivaikščiojome romėnų statytu tiltu, pasimaudėme šaltame upės vandenyje, o vakare nuvažiavome prie jūros. Visą laiką, kol O.Koršunovas su savo aktoriais liejo prakaitą, aš su žmona ilsėjausi. Vaikštinėjome po apylinkes ir šalia esantį miestelį.

Vieną dieną nuėjome į turgų ir prasukome pro vietinių vyndarių skyrių. Tie, pamatę, kad užsieniečiai atvyko iš jiems nežinomos Lietuvos, tiesiog apstojo, siūlydami savo vyną ir duodami jo po truputį paragauti. Prisiragavome sočiai, ir dar parsinešėme. Labai malonūs žmonės.

Kur nueidavome, visur maloniai sutikdavo, maloniai bendraudavo, nes tuo metu Lietuva dar nebuvo neigiamai pasižymėjusi. Tai buvo puikios atostogos ant Viduržemio jūros kranto.

Po spektaklių važiuodamas namo su dekoracijomis ir vėl turėjau nemalonų įvykį. Prancūzijos ir Vokietijos pasienyje užsukau į aikštelę susimokėti už vokiečių kelius (tada dar buvo vinjetės). Tuoj prisistatė prancūzų pareigūnas ir parašė kelių leidimo. Padaviau.

Nicht good, monsieur“, – mandagiai tarė ir grąžino.

Good, herr“, – užginčijau tvirta vokiečių kalba ir grąžinau atgal.

Nicht good, nicht good, monsieur, datum nicht good,“ – šūktelėjo ir bakstelėjo pirštu į galiojimo datą.

Kas tais laikais važinėjo, pamena, kad buvo prancūziški leidimai su ribotu galiojimo laiku. Ne metams, kaip įprasta, o tik trims mėnesiams. Prancūzas buvo teisus. Leidimo važiuoti Prancūzijos keliais galiojimas buvo pasibaigęs, o aš neatkreipiau į tai dėmesio.

Laimei, kad pačioje Prancūzijoje nesustabdė, tada būtų buvę daug daugiau problemų. Pareigūnas pasakė baudos dydį frankais. Kol skaičiavau, kiek tai bus Vokietijos markių, tyliai pridūrė. „Kadangi esate jau pasienyje, galima pusę kainos, bet be kvito ir bus tik 200 markių.“

Tuoj prisiminiau keliones į Rytų pusę. Tikiuosi, kad senaties terminas jau bus suėjęs, tai galiu prisipažinti – taip, daviau prancūzų pareigūnui kyšį, o jis jį paėmė. Dabar tikriausiai už tokį nusižengimą kalėjiman pasodintų abu, o tada laimingai praslydau.

„Kažkoks netikras tas prancūzas“, – padarė išvadą mano brangioji išvažiavus iš aikštelės.

Daugiau nuotykių nebeturėjome ir laimingai grįžome į Lietuvą. Grįžus pačiam reikėjo nuvežti dekoracijas į Vilniaus centrą. Kad būtų lengviau privažiuoti, sutarėme pristatyti krovinį 21 valandą vakaro. Nors jau eismas buvo nurimęs, bet policininkams teko truputi padėti – uždaryti eismą, kol atbulas važiavau į siaurą gatvelę.

Manau, sutiksite, kad tokios atostogos su tokiais nuotykiais būna tik kartą gyvenime. Be puikiai praleisto laiko, dar gavau ir atlyginimą už nuvažiuotus kilometrus. Negaila nė tų dviejų šimtų markių. Tik truputį gaila, kad nesutikau paties O.Koršunovo, nepamačiau spektaklio ir aktoriai nenusivedė mūsų į diskoteką.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.