Man 24 metai. Tai yra apytikriai 8760 dienų. Mano kūnui beveik 9 tūkstančiai dienų. Iš jų – beveik 300 praleisti „kitame“ pasaulyje. Pasaulyje, kuris iki 2017 m. gruodžio 4 dienos man buvo visiškai svetimas, nepažįstamas ir net nepagalvotas. Kad noriu iššūkio sugalvojau būdamas Turkijoje, bet tik tiek. Taip pasaulis, apie kurį neturėjau jokių minčių, tapo mano dabartimi.
Baimės – kaip hobis
Savo dabartimi vadinu kariuomenę. Ko gero kyla klausimai: kaip? Kodėl? Visų pirma, dievinu iššūkius. Keičiančius ir formuojančius asmenybę. Tuos, kurie pamoko ir sustiprina. Kur tenka dažnai sukąsti dantis, kad išvertum, kad nepasiduotum. Antra, baimė. Taip taip, ta pati baimė. Visų mylima ir kartu nekenčiama. Užtat ji priverčia jaustis gyvu.
Ne kas kita, o baimė mane atvedė į kariuomenę. Baimių turėjau ir turiu daug... bendrauti su jomis – mano hobis. Bijojau svetimos aplinkos. Nuolatinio buvimo tarp gausybės vyrų. Jų skirtingo emocinio intelekto bei charakterio, suformuoto velniai žino kur. Bijojau kitų man nupiešto vaizdo apie ankstesnę kariuomenę, vadų menkinimo ir psichologinio smurto.
Bijojau fizinio krūvio (nes nelabai suvokiau, koks jis ir kiek daug jo teks mano pečiams). Nepatogių situacijų - t.y., miegojimo žiemą, esant 15 laipsnių šalčio, miške. Kėlimosi kiekvieną dieną 6 valandą ryto.
Esu įpratęs skaniai ir sočiai valgyti, todėl mane gąsdino maisto nepriteklius, būsima izoliacija, rutina ir asmeninės erdvės praradimas. Bijojau konfliktų lygioj vietoj. Bijojau, kad aš, kuris visą gyvenimą buvo lepinamas, deramai auklėjamas ir kuriam buvo suteikiamos tobulos sąlygos augti ir vešėti – ten nepritapsiu. Bijojau, kad palūšiu ir pasiduosiu. Bijojau, kad neįrodysiu kitiems ir sau, kad galiu.
Kadangi buvau ir esu plepus, nežinojau, kaip tai gali atsiliepti drausmingai stovint rikiuotėje. Prabėgus mėnesiui ar dviem, teko išmokti susilaikyti nuo bereikalingų komentarų ir leptelėjimų. Man tai buvo neįprasta. Iš pradžių nesupratau to chaoso, kuris tylint girdėjosi mano galvoje. Teko padirbėti, kad nuraminčiau mintis ir save.
Kelionės irgi tapo iššūkiu
Taip pat nerimą kėlė mintys, kaip kariuomenė paveiks mano tolimesnį gyvenimą. Santykius su draugais. Kaip bus su mergina? Jos neturėjau, bet svarsčiau, ar tarnaujant išvis pavyktų rasti? Mane kamavo daug klausimų. Tačiau baimė nuo pat pirmo kurso vedė mane į priekį.
Prieš studijas buvau kuklus, drovus ir baikštus vaikinas – studijų metu apie mane to nepasakysi. Vienoje knygoje (Steve'o Chandlero „100 savimotyacijos būdų“) perskaičiau, kad turi daryti tai, ko bijai, ir tavo gyvenimas pasikeis.
Jau vien gyvenimas pusę metų Turkijoje buvo išbandymas. Pirmą kartą toks ilgas atotrūkis nuo įprastos aplinkos ir artimųjų. Buvau labai prisirišęs prie šeimos, draugų. Taip stipriai, kad belaukiant kelionės į saulės šalį, naktimis prieš miegą matydavau save susirietusį į kamuolį kambario kampe. Supratau, jog bijojau būti vienas tarp svetimų, maniau, man bus šakės.
Dar baigęs gimnaziją buvau išvykęs į Angliją. Išbuvau vos 3 mėnesius ir grįžau. Todėl atvykęs į Turkiją nekantriai laukiau tos dienos, kai peržengsiu kelių mėnesių buvimo ten ribą. Ką gi, peržengiau – ir buvau sveikas, gyvas ir laimingas. Tada ir suvokiau, kad išbandymai man patinka. Labai.
Ant pečių – pusė šimto kilogramų
Po kurio laiko pradėjau galvoti apie naujus iššūkius. Į galvą atėjo kariuomenė. Juk ten gauni daug fizinio ir psichologinio krūvio. Tai vieta, kur tu nenori, tingi ar bijai, tačiau padarai. Esi priverstas ir neturi kitos išeities.
Tau šalta, skauda, pavargai, prakaituoji ar neišsimiegojai – niekam neįdomu. Pasakė – stojiesi ir darai, kas liepta. Akimirksiu perlipi save. Supratau, kad viso to noriu. Patirti visą tai savo išlepintu organizmu.
Našta ant pečių, tikrąją to žodžio prasme, sudarė virš 50 kg. Liemenė su dviem plokštėm – viena ties krutine, kita nugaroje sveria 15 kg, pilnai sukrauta žygio ekipuotė – apie 30 kg drąsiai ir dar ginklas. Pirmasis ginklas, kurį naudojau, tesvėrė apie 4 kg. Žinoma, iš pradžių net ir jis sunkus rodėsi. Palaikai 5-10 min. ir jau pečius skauda, rankos svyra. Ilgainiui, aišku, raumenys priprato.
Vėliau, po 3 mėnesių, baigus bazinį kursą ir gavau 12 kg ginklą. Kulkosvaidį. Eina šikt, galvoju. Gremėzdas. Palyginus su praeitu, tai tas juokas atrodė. Net nesveria. Šitas – didelis, ne itin patogus metalo gabalas. Vėlgi, pirmus kartus teko daug prakaituoti, tačiau ir prie jo pripratau. Dabar irgi beveik nejaučiu. Na, nebent, kai tenka bėgti.
Tai įsivaizduokim, pats sveriu apie 90 kg, jau šioks toks krūvis patį save tempti... Dar pridėkime liemenę, žygio kuprinę ir kulkosvaidį. Štai su tokiu džiaugsmu ant pečių – 6 mėnesiai.
Ir dabar, kai jau praėjo 8-9 mėnesiai tarnybos, sunku suvokti, kad pabaiga. Baimė, atvedusi į kitą pasaulį, ištižo kaip sniegas prieš saulę. Ta vidinė kova, kurios netrūko nei pirmomis dienomis, nei praėjus pusei tarnybos – laimėta. Dar, žinoma, ne pabaiga, tačiau kito kelio nėra.
Žinau, kad laimėjau. Net ašaros akyse kaupiasi. Prisipažinsiu, atsidurti savo noru ten, kur bijai ir su tuo kovoti, ir laimėti vidinę kovą – nepakartojamas jausmas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
