Kariniai laipsniai ir sėkmė
Gimnaziją baigė 1929 m. Tais pačiais metais įstojo į A.Smetonos karo mokyklą Kaune, ją baigęs tarnavo 7-ajame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulke. 1933 m. J.Noreika išėjo į atsargą, nes jį traukė mokslai. Dėl to Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, jis pradėjo studijuoti teisę. 1935 m., nenutraukęs mokslų, sugrįžo į karo tarnybą.
1936 m. grudžio 25 d. J.Noreika susituokė su Antanina Krapavičiūte. Tų pačių metų gruodžio 31 d. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Vėliau – 1938–1939 m. jis dirbo Lietuvos kariuomenės teismo sekretoriaus padėjėju. Tuo metu J.Noreika aktyviai bendradarbiavo karinėje spaudoje ir redagavo karininkams skirtą žurnalą „Kariūnas“.
Už 1939 m. žurnale „Karys“ išspausdintus rašinius jam buvo paskirta kariuomenės vado premija. Kaip aktyvų publicistą jį pažymėjo ir jubiliejiniame šio žurnalo 20-mečiui skirtame numeryje. 1939 m. Noreikų šeimoje gimė dukrelė Dalia. Tų pačių metų lapkričio 28 d. Respublikos prezidento dekretu J.Noreikai buvo suteiktas kapitono karinis laipsnis.
Deja, viskas apsivertė aukštyn kojomis ir sužlugo J.Noreikos ateities planai, kai 1940 m. birželio 15 d. sovietai okupavo Lietuvą ir pradėjo naikinti jos kariuomenę.
Spalio 28 d. vadinamosios liaudies kariuomenės krašto apsaugos ministerijos vyriausiojo Lietuvos kariuomenės likvidavimo komiteto pirmininko įsakymu J.Noreika, kaip ir kiti dar liūdnesnio likimo (suėmimo, tremties arba sušaudymo) išvengę Lietuvos karininkai, buvo išleistas į atsargą.
Kaltinamas žydų genocidu
Netrukus, supratęs jam gresiantį pavojų, J.Noreika pasitraukė į pogrindį. Jis išvyko į Žemaitiją – į Barstyčius pas žmoną, kuri jau ten gyveno. Rudenį šeima persikėlė į Mardoso kaimą.
Ten žmona įsidarbino mokytoja. Netrukus J.Noreika susipažino su buvusiu Lietuvos pasienio apsaugos pareigūnu Kaziu Šilgaliu. Jis gerai žinojo sienos ruožą, kurį dabar saugojo jau rusų pasieniečiai. Šią sieną, kuri skyrė okupuotą Lietuvą nuo Vokietijos, J.Noreika kirto keletą kartų.
K.Šilgalis jį palydėdavo ir parodydavo saugiausias perėjimo vietas. Klaipėdos krašte J.Noreika susitikdavo su asmenimis, iš kurių gaudavo reikalingos informacijos. Pirmiausia – apie būsimo karo pradžią. Prasidėjus karui jis vadovavo sukilėliams prieš bolševikus Telšių apskrityje. Jo šeima tuo metu nuolat migravo. Iki 1941 m. jie gyveno Barstyčiuose, po to persikėlė į Telšius, o vėliau – į Šiaulius.
Kaune apsilankiusiam J.Noreikai buvo pasiūlytos Šiaulių apskrities viršininko pareigos. Dėl šio paskyrimo J.Noreika neretai kaltinamas žydų genocidu. Manau, jog šie kaltinimai iš piršto laužti.
Šiaulių apskrityje tada visus reikalus tvarkė ne J.Noreika, o vokiečių generalinis komisaras (Gebetskommissar) Šiaulių miestui ir apygardai Hansas fon Gewecke. Archyvuose nėra medžiagos, kuri kompromituotų J.Noreiką kaip vykdžiusį šį niekšišką darbą. O gal ten galima aptikti ir MGB specialiai paruoštų falsifikatų?
J.Noreika nedavė įsakymo žudyti žydus ir nedalyvavo juos žudant. Atvirkščiai, kaip prisimena amžininkai, jis padėjo žydams, kiek leido jo tarnybinė padėtis. Apie J.Noreikos nekaltumą argumentuotai rašė ir laisvės kovų dalyvis J.Burokas. Šitie kaltinimai, kurie ypač suaktyvėjo pastaruoju metu, – dar viena okupantų kampanijos prieš laisvės kovotojus dalis.
Tikslui pasiekti – visi metodai
Ši kampanija prasidėjo 5–6-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, jau pasibaigus partizaniniam karui. Juk reikėjo kažkaip apjuodinti laisvės kovotojus, ne tik J.Noreiką, bet ir kitus partizanų vadus. Juos apšmeižti, sutapatinti su žydšaudžiais ir banditais, nes okupantai jų bijojo ir mirusių, jau nebegalinčių apsiginti.
Štai kodėl jie nėrėsi iš kailio stengdamiesi laisvės kovotojų atminimą ištrinti iš Lietuvos žmonių atminties. Šiam tikslui buvo pajungti ištisi „mokslo“ institutai, kino studijos ir romanų „rašytojai“.
Tikslui pasiekti tiko visi metodai: dezinformacija, melas, šmeižtas, dokumentų klastojimas ir kiti, kurių apstu okupantų arsenale. Kampanija tęsiama ir dabar – jau laisvoje lietuvoje. Ją inspiruoja Maskvos Kremliaus carai, besiilgintys sugriuvusios imperijos, o jiems talkina okupantų kolaborantai, kurie gyvena čia – mūsų Tėvynėje.
Prie šios kompanijos prisideda ir Lietuvos žydų bendruomenės vadovybė. LR prezidentas lankydamasis Izraelyje atsiprašė žydų tautos už tuos mūsų tautiečius, kurie prisidėjo prie žydų žudymo. Žydai už nusikaltimus, kuriuos mūsų tautai padarė dušanskiai ir kiti sadistai, dar neatsiprašė. Ar jie skaičiavo, ar žino, kiek jų tėvynainių per holokaustą lietuviai slėpė ir išgelbėjo?
Negana to, jie kaltina mūsų didvyrius nusikaltimais, kurių jie nepadarė. Kodėl jie taip elgiasi? Nejaugi jie nesupranta, kad blogis gimdo blogį, o gėris – gėrį?
Tokių buvo vienetai
Dirbdamas Šiaulių aps. viršininku J.Noreika artimai bendradarbiavo su žydų gelbėtoju gydytoju Domu Jasaičiu, kuris tuo metu daug padėjo žydams. Už žydų gelbėjimą jis buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Šių metų kovo 27 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras paskelbė paaiškinimą dėl kaltinimų J.Noreikai: „Jonas Noreika-Generolas Vėtra priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kurie gelbėjo žydus. J.Noreika padėjo žydų gelbėtojams.“
Tą metą gerai prisimenu, nes man tada buvo 7 metai. Buvo tokių lietuvių ir mūsų krašte, o tikriausiai ir visoje Lietuvoje, kurie kolaboravo su naciais ir šaudė žydus. Jų buvo vienetai. Tai buvo gobšūs žmonės, kurie troško pasisavinti žydų turtą (auksą). Tėvynė ir jos gynimas jiems nerūpėjo. Juos niekino ir smerkė visi kaimynai.
Tokie žmonės neturėjo nieko – nei Tėvynės, nei sąžinės, nei Dievo. Jų Dievas buvo turtai, įgyti kitų gyvybės sąskaita. Visi jie paspruko su vokiečiais. Idealistai, tokie kaip J.Noreika, K.Veverskis, J.Semaška ir kiti kovotojai už Lietuvos laisvę, netalkininkavo naciams. Jie kovojo prieš abu okupantus – prieš ruduosius ir prieš raudonuosius.
Anot šiauliečio S.Grunskio, mažametė Noreikų dukrelė Dalytė gatvėje dalindavo žydams motinos iškeptas bandeles.
Noreikos draugas D.Riauka savo knygoje „Nuo vilko užšokome ant meškos“ rašo: „Sutikome vežimą (veiksmas vyko prasidėjus karui), kuriame po pirmųjų karo audrų važiavo žydų tautybės šeima. Šią šeimą sudarė vyras, žmona ir du mažamečiai vaikai. <...>
Mūsų kapitonas (J.Noreika) ir kiti vyresnio amžiaus kuopos kariai apstojo ratu jo vežimą ir ėmė įkalbinėti „žydelį“ tuoj pat sukti iš kelio, kuo skubiausiai važiuoti į kaimą ir slėptis nuo vokiečių kareivių.“
Dar vienas argumentas, paneigiantis melą apie J.Noreiką, yra pastarojo areštas. 1943 m. vasario 23 d. J.Noreiką iškvietė Šiaulių miesto komisaras Brounas ir jam priekaištavo dėl vokiečių valdžios įsakymų nevykdymo ir dėl lietuviškų SS dalinių formavimo sužlugdymo. Netrukus J.Noreiką atleido iš pareigų ir areštavo.
Pradžioje išvežė į Kauną, o vėliau į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje jis praleido porą metų. Kokios toje stovykloje buvo sąlygos, galima spręsti iš to, kad per penkias savaites iš 46 lietuvių mirė 9 kaliniai. Žmonės krito nuo sunkaus darbo, ligų, nuo bado ir nuo prižiūrėtojų lazdų.
J.Noreika buvo giliai tikintis žmogus. Gal tai jam ir padėjo išlikti, nepalūžti?
Jis parašė ir S.Ylai įteikė maldą. Dėl vietos stokos pateikiame tik jos pradžią ir pabaigą: „Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visuomet matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoje suklykia, – visur matau ir girdžiu tave <...>
Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve.“
Anūkė pasuko kitu keliu
Net šioje mirties stovykloje J.Noreika mokėsi. Jis artimai bičiuliavosi su profesoriumi Vladu Jurgučiu. Jie daug laiko praleisdavo „mokslų akademijoje“. Kartu savarankiškai mokėsi anglų kalbą.
1945 m. pavasarį stovyklos apsauga dingo. Beklaidžiojant su rusų išvarytais į Rytus kaliniais J.Noreikai kartu su silpstančiu profesoriumi pavyko nepastebimai pasitraukti iš kolonos ir pasislėpti. Tačiau profesorius susirgo šiltine.
Humaniškas, gailestingas bičiulis J.Noreika jo nepaliko vieno ir nepabėgo į Tėvynę. Jis globojo ir slaugė likimo draugą ir pats susirgo šiltine. Tačiau jų keliai greit išsiskyrė. Profesorius grįžo į Vilnių, o J.Noreiką, vos pasveikusį po šiltinės, mobilizavo į Raudonąją armiją.
Kai tūkstančiai lietuvių traukėsi į Vakarus, J.Noreika savo draugui Naručiui sakė: „Visi nepasitrauks. Didesnė dalis liks, kentės ir kovos. Kodėl mes turėtume bėgti? Ne, mes turime būti kartu su jais. Kartu kentėti, kovoti ir, jei reikės, mirti.“ Šio ryžto nepakeitė ir iš Vakarų gauta žinia, kad jo žmona ir dukrelė jau ten pasitraukė...
J.Noreikos tikėjimo Lietuvos nepriklausomybe nesusilpnino nei Lietuvos universitetų uždarymas 1943 m., nei inteligentijos trėmimas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Jis apsisprendė labai tvirtai. Žmona ir dukra rašė jam laiškus ir vylėsi sužadinti viltį netrukus susitikti...
Sutuoktinė jam rašė: „Meilė gili, kaip vandenyno gelmės, skaidri, kaip dangaus mėlynė, tyra, kaip iš dangaus nukritusi snieguolė...Niekas mums jos neatims, niekas.“ Dukrelė Dalia net eilėraštuką tėveliui sukūrė: „/Norėčiau būti tas baltas balandis / ant Tavo Kalėdų lango / Mano meilės Tėve, / Tėve meilės manos. / Balta plunksna rašau Tau / man skirtame laike / gaidose raidės./“
J.Noreikos žmona Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė ir duktė Dalia Noreikaitė-Kučėnienė (Kučėnas) netrukus išvyko į JAV. Dukra Dalia buvo sumaniusi apie savo tėvą parašyti knygą. Ji apsilankė Lietuvoje ir čia prisirinko daug archyvinės medžiagos – okupantų falsifikatų apie J.Noreiką. Deja, ji mirė nespėjusi parašyti knygos.
Tą darbą ji pavedė tęsti savo dukrai (J.Noreikos anūkei) Silviai Foti, kuri gyvena Čikagoje. Silvia motinos nebaigtą darbą „tęsia“. Pasinaudodama falsifikatais ir veikiama Lietuvai priešiškų jėgų, ji šmeižia savo senelį – žmogų, kuris nedalyvavo žydų genocide, o žuvo kovodamas su abiem okupantais – rudaisiais ir raudonaisiais.
Vietoje šeimos pasirinko Tėvynę
Labai sunkus ir skausmingas buvo J.Noreikos apsisprendimas. Jo likimo draugas lageryje kun. S.Yla (1908–1983) savo knygoje „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ rašė: „Jis pakėlė galvą, pasižiūrėjo dar kartą į laišką ir nieko nepasakė. Tik jo lūpose ir veide pastebėjau susirūpinimo ir graudesio virpesius.“ <...>
Dar ir dabar, prabėgus daug metų, prisimenu mudviejų susitikimus ir iki šiol man neišnyksta iš akių jo ramus, tiesus žvilgsnis ir kupinas gyvenimo prasmės, spindintis jo veidas. Būdamas teisininkas jis suprato, kas jo laukia, tačiau Tėvynės meilė jam buvo brangesnė už viską. O tai ir yra tikroji žmogaus auka.“
J.Noreika nepasinaudojo galimybe pasitraukti į Vakarus ir susijungti su šeima. Jis pasirinko Tėvynę... 1945 m. lapkričio 27 d. jis atvyko į Vilnių ir apsistojo pas profesorių V.Jurgutį.
Po poros savaičių išsinuomojo kambarį ir, tarpininkaujant advokatui Kisieliui, įsidarbino Lietuvos mokslų akademijoje. Be to, jis dar dirbo ir Šv. Jokūbo ligoninėje turto metrikatoriumi. Čia pažino gydytoją Liubomirą Laucevičių (1905–1993) – garsų mokslininką, tremtinį, kurio įdomių paskaitų turėjau laimės klausytis ir aš.
Tačiau pagrindinis J.Noreikos darbas buvo ne ligoninėje ar Mokslų akademijoje. Jis pasiryžo sukurti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiąją vadovybę. Tuo tikslu pradėjo ieškoti partizanų ir pogrindžio veikėjų. Netrukus susipažino su Zigmu Laukaičiu. Mokslų akademijoje susipažino su Šiaulių poete Ona Lukauskaite-Poškiene, o ji J.Noreiką suvede su Stasiu Gorodeckiu.
1946 m. sausio mėnesį Vilniuje, Giedraičių g. 10A, J.Noreika, S.Gorodeckis ir O.Poškienė įkūrė Lietuvos tautos tarybą (LTT). Šios organizacijos žinioje turėjo veikti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė (LGPVV). LTT generaliniu sekretoriumi tapo S.Gorodeckis-Radžiūnas, o jo padėjėja – O.Poškienė. LGPVV vadu tapo J.Noreika-Generolas Vėtra.
Buvo paruoštas ir suredaguotas „Atsišaukimas į lietuvių tautą“ ir pasirašytas Lietuvos tautinės tarybos vardu.
Kitame posėdyje buvo išleistas pirmasis LTT įsakymas-direktyva Nr. 5, kuriame pabrėžtas pagrindinis LTT tikslas – etninėse žemėse (matyt, turėti omeny ir lietuviai, atsidūrę Baltarusijos pusėje), kuriose gyvena baltų kilmės žmonės, atkurti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais tvarkomą prezidentinę suverenią Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.
Ateities Lietuvos kūrimas
Svarstant būsimos vyriausybės sudėtį buvo tariamasi su to meto žymiais mokslininkais ir visuomenės veikėjais – prof. K.Šalkauskiu, V.Jurgučiu, B.Sruoga ir kitais. Ateities Lietuva, jų nuomone, turėjo būti demokratinė respublika, kurioje būtų dvi partijos – kairiųjų ir dešiniųjų. Buvo pasiūlyti kandidatai į išplėstinę LTT: Domas Jasaitis, Stasys Kairys, Balys Sruoga ir kiti – iš viso 14 asmenų.
Buvo tikėtasi, kad kilus karui didžioji dalis okupantų suformuotos 16-osios divizijos karių pereis į sukilėlių pusę. Nutarta sukilimą pradėti 1-ąją karo dieną. Sukilimo signalas – pranešimas per radiją. J.Noreikos iniciatyva Vilniuje buvo įkurta jaunimo „mirtininkų“ grupė, kuri prasidėjus sukilimui (karui) turėjo užimti svarbiausius objektus (radijo centrą, elektros stotį ir kt.).
Tokias grupes buvo numatyta organizuoti visose apygardose. Buvo paruoštos detalios instrukcijos ir nurodymai, atidirbta kovos taktika, remiantis 1941 m. birželio sukilimo patyrimu. Visos LTT taryboje priimtos ir patvirtintos instrukcijos ir kiti dokumentai buvo išsiuntinėti į apygardas – visoms Lietuvos teritorijoje veikiančioms partizanų grupuotėms. J.Noreika nesėkmingai bandė užmegzti ryšius su užsieniu.
1946 m. kovo pradžioje MGB gavo iš agentų Oras (vėliau paaiškėjo, kad po šiuo pseudonimu slepiasi žinoma poetė Valerija Valsiūnienė, kurią okupantai užverbavo tremtyje), Klevas ir Sibiriakovas informacijos, kad Vilniuje veikia slapta pogrindinė organizacija.
1946 m. kovo 16 d. 9 val. ryto LTT štabe Vilniuje, Giedraičių g. 10A-1, į MGB surengtus spąstus pateko O.Poškienė, S.Gorodeckis ir J.Noreika. Daug LTT narių jau buvo suimta anksčiau. Iš viso okupantų naguose atsidūrė 41 šios organizacijos narys. Prasidėjo begaliniai tardymai, smurtas ir okupantų budelių patyčios.
Kaip rašo J.Verseckas, kalėjime J.Noreika sakė: „Kai išeisiu į laisvę, parašysiu dvi knygas, kurių pavadinimas priklausys nuo susiklosčiusios politinės padėties Lietuvoje.“
Visiems, esantiems kameroje, jis atmintinai skaitė savo būsimos knygos fragmentus: „Mielas skaitytojau, užvertęs paskutinį šios mano prisiminimų knygos lapą, kur begyventum, aplankyk Vilnių.
Eidamas sustok prie KGB pastato, pažvelk į grotomis išraitytus langus ir prisimink, kad čia buvo kalinami, tardomi, kankinami ir žudomi tos pačios motinos – Tėvynės Lietuvos dukros ir sūnūs, iš jų ir aš – šios knygos autorius – Jonas Noreika.“ Deja, okupantai jam atėmė galimybę parašyti šias knygas...
Spręskite pagal sąžinę
1946 m. lapkričio 22 d. okupantų karinis tribunolas Vilniuje skyrė J.Noreikai-Generolui Vėtrai aukščiausią – mirties bausmę sušaudant. Tokia pati bausmė buvo paskirta ir Z.Laukaičiui-Šerkšnui. Maskvoje netrukus turėjo būti panaikinta mirties bausmė.
Pervežant mirtininkus iš MGB rūmų į Lukiškių kalėjimą, likimo draugai J.Noreikai sugebėjo pranešti, kad yra galimybė rašyti malonės prašymą.
Tačiau jis atsisakė: „Ne. Kategoriškai atsisakau. Nerašysiu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Negaliu būti teisiamas, kad įvykdžiau savo – kario priesaiką... Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią... Broliams praneškite – tesprendžia pagal savo sąžinę ir kovos situaciją.“
Nuosprendis įvykdytas 1947 m. vasario 26 d. MGB rūmų specialiame rūsyje. Nužudytųjų kūnai buvo užkasti Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Dabar ten įrengtas kolumbariumas. Kiti LTT nariai buvo nuteisti ilgus metus kalėti.
1997 m. J.Noreika LR prezidento dekretu buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties). Memorialinė lenta, skirta J.Noreikai, buvo atidengta ant Lietuvos MA bibliotekos fasado Vilniuje, Žygimantų g. 1/8.
Deja, neseniai ji buvo sudaužyta, suklijuota ir vėl pakabinta. Deja, mero Remigijaus Šimašiaus įsakymu slaptai buvo nuimta. LLKS nariai savo lėšomis pagamino naują lentą ir vėl ją pakabino. J.Noreikos vardu pavadinta Šukionių pagrindinė mokykla, o šiame kaime jam atidengtas paminklinis akmuo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
