Laukia bendravimo su chuliganais
O iš tiesų tiesiog bendraudami vaizdo skambučiais su žmonėmis ir transliuodami tai gyvai, transliacijų autoriai bando juos iškoneveikti, pasityčioti ir visaip kitaip pasišaipyti. Tai, aišku, ne visa jų transliacijų esmė, bet nemaža dalis. Ir nepilnamečiai tai siurbte siurbia. Kiek nepilnamečių laukia, kol gaus pabendrauti su savo dievuku, o tam įvykus būna pasiųsti na...
Gal tai ir nėra blogas dalykas suaugusiems, kurie nori pasijuokti patys iš savęs. Deja, tarp atsiliepiančiųjų į vaizdo skambučius neretai atsiranda ir psichikos problemų turinčių žmonių ar tiesiog nuoširdžių žmonių, kurie galbūt net neįtaria, kad iš jų tyčiojamasi. O kai supranta, tai būna per vėlu, nes video likęs internete ir visi, kas tik nori, gali žiūrėti ir juoktis.
Tik ar tam žmogui yra taip juokinga? Galbūt jis išgyvena tai, ką išgyvena filmo „Džokeris“ herojus? Nors tai ir moralinės, o ne fizinės patyčios.
Žiūri ir pats
Aš pats esu jaunas žmogus, tokias transliacijas pasižiūriu, tačiau kritiškai. Man patinka, kai vaizdo įrašo autorius susirada intelekto nepaliestą (ar kaip tik – paliestą) subrendusį žmogų, kuris dedasi ereliu, ir abu kapojasi, kas stipriau vienas kitą pasiųs ar ką baisesnio pasakys apie kito motiną.
Aišku, kai buvau paauglys, buvo irgi panašiai. Buvo pilna vaizdo įrašų apie „kiešą“ ir kitus veikėjus, kuriuos mes žinojom atmintinai. Ar tai davė kažkokios naudos? Vargu.
Klausimas tik toks. Ką mes pasiekiame pasijuokdami, o ypač – pasijuokdami iš nepilnaverčių ar silpnesnių žmonių? Mes juos taip grūdiname ar patys taip grūdinamės ir daromės stipresniais? Įtariu, kad tie žmonės pasijaučia atskirtaisiais ir tai tik dar labiau skatina psichinių ligų atsiradimą.
Taip tikriausiai buvo visados, per amžių amžius, tai įaugę į mūsų kraują, kad stipresnis užguis silpnesnį. Iš principo taip ir sudaryta gamta. O tos visos kalbos „patyčioms ne, savaitė be patyčių“ ir visa kita, yra beletristika ir varnelės užsidėjimas, kad toks renginys įvyko.
Esam tikri pašlemėkai
Aš apskritai nemanau, kad kažkas pasikeis. Tiesiog žmonės yra laukiniai padarai kaip ir kitos būtybės. Ir jei gyvūnai kovoja vienas su kitu dėl maisto, patelės ar geresnės vietos, žmonės kovoja vienas su kitu vien iš instinkto, be jokio tikslo. Nes patyčios yra visur. Visose srityse be išimties.
Neabejoju, kad mes savo elgesiu esam nei geresni, nei blogesni už senelius ir prosenelius. Tik keliu klausimą, ką daryti tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negeba būti tais laukiniais žvėrimis? Jie dabar yra luošinami ir tai niekaip nesikeis. Toliau vyks viešos mokinių egzekucijos, toliau vyks fizinės ir moralinės patyčios. O mes dedamės XXI a. dievais, kurie baigia pasiekti tobulybę, nors esam pašlemėkai, apsimetantys, kad pasaulis nuostabus.
Pasaulis nuostabus, kai nematai skausmo. Tačiau žmonija greičiau užkariaus kosmosą, nei sugalvos, kaip nebekariauti vieniem su kitais. Atrodo, kad turim lipti kitiem per galvas, nes pažeminti kitą yra didžiausias pasitenkinimas.
Ir šis rašinys nepakeis absoliučiai nieko, tik galbūt nedidelei daliai žmonių, kurie perskaitė, pamačius patyčias šaus klausimas: „Kam visa tai?“ Tai jau bus didelis pasiekimas mums, žmonijai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
