Svarbiausia – kaina. Kainos Vilniuje tokios, kad be 50 eurų neapsieisi, o jeigu geresnė profesionalė, tai gali kainuoti ir 80 eurų. Man Panevėžyje kirpimas ir dažymas su visais dažais kainuoja 20-30 eurų. Kirpėją 100 metų pažįstu, ji geriausiai žino, kas tinka.
Geriau taip, negu kai prabangiame grožio salone padaro nesąmonę. Moteris darbe gyrėsi, kad užsirašė į garsų Vilniaus saloną. Kiek sumokėjo, nežinau, bet tikrai daugiau nei 50 ir net 80. Kai atėjo į darbą, rodosi... Išsižiojau nuo tokio „grožio“.
Geriau būtų niekaip nesikirpusi, nei brangiausiu variantu dariusis „holivudine šukuoseną“... Išpešiojimai gali būti madinga, bet nėra moteriška.
Kai pas vyro tėvus važiuodavom į Uteną, užsukdavom seniau ir ten apsikirpti. Tai ten irgi gan pigiai. Po to tą kirpėją vyras rekomendavo savo draugui. Draugas gyvena Vilniuje, o jo uošviai kaip tik iš Utenos. Tai jis irgi ėmė kirptis Utenoje, kai apsilankydavo, ir dar žmoną nusivedė.
Mano kirpėja net juokiasi: „Dirbu mažoje Panevėžio kirpykloje, o neatsiginu klientų iš Vilniaus.“
Mano draugė, kai gyveno Vilniuje, kirptis į Kauną važinėjo. Dėl tų pačių kainų. Ir čia dažna istorija, nemažai draugų, kurie gyvena sostinėje, važinėja kirptis kitur. Važiuodami pas tėvus ir mes apsikerpame visa šeima.
Su kelione, jeigu toliau tenka važiuoti, tai gal ir tas pats išeina, bet čia bent jau ir tėvus tuo pačiu aplankai. Nes pripažinkim – neracionaliai kainos Vilniuje užkeltos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
