Pokalbis autobuse
Apie pusę penktos vakaro važiuoju į namus žmonių prisigrūdusiame autobuse. Priešais mane sėdi pora vyresnio amžiaus paauglių mergaičių. Duočiau joms apie šešiolika metų, nors tikrai sunku pasakyti.
Pro langą nieko įdomaus nematyti. Norom nenorom žvilgsnis nukrypsta į priešais sėdinčias paneles. Gražios, tvarkingai apsirengusios. Vienos ausyje – brangi belaidė ausinė. Mergaitės gan triukšmingos. Visu balsu juokiasi, kalba taip garsiai, kad kiekvienas žodis girdėt.
Suskamba vienos paauglės telefonas. Kikendama gestu nutildo draugę ir atsiliepia. Vėlgi, kalba taip garsiai, kad pokalbio liudininkais tampa pusė autobuso. Iškart suprantu, kad kalbasi su mama. Pokalbio šimtu procentų neprisimenu, bet jis maždaug toks.
„Ne, aš negalėsiu paimti brolio iš darželio, – balsas toks, lyg būtų baisiausiai įsižeidusi – aš gi tau vakar sakiau, kad eisiu pas... (merginos vardas) ruoštis. Jo jo, rytoj man atsiskaitymas. Aš gi tau sakiau. O vėliau eisiu į treniruotę. Ne, nereikia manęs pasiimti, pati sugrįšiu. Nežinau, kada. Gal apie aštuntą, devintą. Myliu!“
Saldžiausiu balsu sučiulbėjusi paskutinį žodį mergina pagaliau išjungia telefoną. Kol ji kalbasi su mama, antra mergina iš visų jėgų bando nesijuokti, net kratosi iš linksmumo. Tuoj pat suprantu kodėl.
Antra pokalbio pusė
„Za**bala, durnė, – drebia panelė mamos adresu riebų keiksmažodį, – amžinai kišasi... Bl*t.“
O tada panelės pradeda garsiai svarstyti vakaro planus. Niekur pas jokią draugę mokytis jos neis. Ir į treniruotę neis. Jos jau susitarusios šiandien gerai praleisti laiką. Dviejų pažįstamų vaikinų kompanijoje.
Su mama kalbėjusi mergina susirūpina, ar tėvai nepastebės, kad grįžo neblaivi. Paskui nusiramina – ne pirmas kartas. Kol kas tėvai nieko nesuprato. Kai merginos atsistoja ir išlipa, dar kurį laiką jas matau autobusų stotelėje.
Paeiliui apsikabina su pora vaikinų. Jaunimas dabar taip sveikinasi. Būtų miela, jei ne nugirstas pokalbis. Kai autobusas pajuda, jaunuolių grupė jau tolsta gyvenamųjų namų link.
Genialūs aktoriai
Tiesą sakant, po šito įvykio rimtai susimąsčiau, ar tikrai verta aklai pasitikėti paaugliais. Gal posakis, kad paaugliai meluoja tėvams, kai tik praveria lūpas, ne iš piršto laužtas.
Juk buvau liudininkė, kaip nuoširdžiausiu tonu yra įžūliai meluojama. Kaip manipuliuojama mamos rūpesčiu. Iš pradžių mergina pasirinko giliai įžeisto žmogaus intonaciją, o supratusi, kad pasiekė savo, saldžiai užgiedojo.
Nepažįstu nei tos mergaitės, nei jos mamos. Esu tikra, tėvai apie paauglę yra geros nuomonės. Jei papasakočiau, ką girdėjau savomis ausimis, ką mačiau, greičiausiai manimi nepatikėtų. Manau, kad ne vien įtikinamas melas yra problema.
Mes labai norime tikėti nuosavais vaikais.
Kai užuodžiame cigarečių dvoką ant savo vaikų drabužių, norime tikėti, kad jie nepradėjo rūkyti. Tik stovėjo šalia rūkančio draugo ar kito žmogaus. Kai gauna mokykloje kelis blogus įvertinimus iš eilės, mums nuoširdžiai norisi tikėti, kad daug mokėsi, mokytoja ant jų paprasčiausiai užsisėdo.
Ne, aš neketinu pulti į paniką ir pradėti knistis sūnų daiktuose, ieškoti priekabių. Tiesiog nuo šiol pradėsiu tikrinti, ką jie man sako.
Juk pati mačiau, kaip paaugliai moka meluoti. Profesionalūs aktoriai mirtų iš pavydo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
