Po oficialios dalies ketinome kaip reikiant pašėlti su artimaisiais ir draugais vienam vakarui išnuomotoje sodyboje.
Kad šventė tikrai praeitų sklandžiai nusprendėme žengti gana netradicinį žingsnį. Pakvietėme visus, ką tik norėjome matyti tą ypatingą dieną.
Iškėlė vieną sąlygą
Tačiau su viena menka sąlyga. Paprašėme, kad mūsų vestuvėse nedalyvautų vaikai.
Ypač tą, svarbiausią akimirką, kada su būsimu vyru prie altoriaus duosime vienas kitam vedybinius įžadus. Nemačiau savo prašyme nieko smerktino.
Tai mūsų diena, kas blogo jei norime švęsti savaip? Tačiau išsyk po to prasidėjo tikras cirkas.
Pirmoji man paskambino įsiutusi vyresnioji sesuo ir išdėjo į šuns dienas. Pasak jos, tik visiška egoistė galėjo išketi tokią siaubingą sąlygą.
Pagrasino, kad apskritai nežino ar važiuos į vestuves. Antroji paskambino mano mama. Ji taip pat buvo šoke. Gal pusę valandos raudojo, kad jai nemiela šventė, kurioje nematys mylimų anūkėlių.
Įsikišo ir anyta
Tą pačią dieną paskambino būsima anyta ir paklausė, ar mums su galva negerai. Juk vestuvės yra šeimos šventė, o nenorėdami matyti joje vaikų, mes paniekiname pačią šeimos sąvoką! Aš nenusileidau.
Ir egoizmas čia tikrai niekuo dėtas. Priėmėme šį sprendimą ne spontaniškai, ne iš noro pasirodyti, o grynai praktiniais sumetimais.
Nesupraskite manęs klaidingai. Myliu savo sūnėną ir dukterėčią iki pat dangaus. Aš buvau pirmoji, kuri po sesers gimdymo lėkė į ligoninę apsikrovusi dovanomis.
Buvau ta, kuri neatsisakydavo pagloboti vaikų, jei sesei ir svainiui norėdavosi pabūti vienu du. Nepamišau nė vieno gimtadienio, nei vienų Kalėdų ar Velykų.
Esu sūnėno Krikšto mama. Tačiau tikrai nuoširdžiai nenoriu matyti vaikų per savo vestuves. Abu su būsimu vyru turime karčios patirties, kuri ir privertė priimti šį sprendimą.
Nenori girdėti klyksmų
Pavyzdžiui pernai vasarą. Mano geriausios draugės vestuvės. Išpuošta bažnyčia, žmonės pakiliai nusiteikę. Turėjo būti gražu, net ašarą išspausti, bet... keletas svečių atėjo vedini mažais vaikais.
Vietoj iškilmingos tuoktuvių ceremonijos išėjo šnipštas. Pačiu atsakingiausiu momentu, pirmose eilėse, pradėjo klykti vaikas. Kol tėvai susiprotėjo, kad gal reiktų išeiti ir palaukti lauke, kol brovėsi pro kitus svečius, buvo jau po visko: niekas neišgirdo nei kunigo nei jaunavedžių.
Viską nustelbė klyksmai. Paskui draugė vos neverkė. Sakė, kad nieko nesigirdi net filmuotoje medžiagoje. Kitas pavyzdys: mano dukterėčios krikštynos.
Sesuo iškėlė tikrą puotą. Suvažiavo daugybė giminių ir draugų. Dauguma su vaikais. Bažnyčioje kurį laiką vaikai dar sugebėjo ramiai išsėdėti, paskui jiems nusibodo.
Pradėjo sukinėtis, garsiai kalbėtis, galų gale lakstyti tarp klauptų. Paskui susipešė. Tėvai puolė jų skirti. Na tiek to, erzelį ir netvarką dar buvo galima ištverti.
Blogiausia prasidėjo, kada peštukai buvo susodinti prie tėvų. Už mūsų įsitaisė vienas berniukas, kuriam labai nepatiko, kad teko nutraukti peštynes. Ir prasidėjo!
Jis išreiškė nepasitenkinimą devynaukščiais keiksmais. Ko jau ko, o girdėti bažnyčioje keiksmų tikrai nesinori. Vardinti toliau?
Pyktį pakeitė šantažas
Mano būsimos anytos jubiliejus. Graži šventė ir puiki proga susipažinti mūsų giminėms. Į šventę atvažiavo ir mano sesuo su vaikais.
Paėmiau ant rankų palaikyti dukterėčią ir po minutės ją supykino. Kadangi planavome tą patį vakarą grįžti į namus, nesusigalvojau pasiimti atsarginės suknelės.
Teko visą šventę vaikščioti kaip našlaitei su kasdieniais džinsais. Laimei nors tuos buvau įsimetusi. Ką tik paskambino sesuo.
Suprato, kad pykčiu nieko nepasieks. Dabar ėmėsi šantažo. „Vaikai sako, kad labai nori pamatyti savo tetos vestuves“.
Gražu! Gal jie ir nori, tik kas iš to? Dukterėčiai dveji su puse, sūnėnui dar nėra ketverių. Jie net neprisimins tų mano vestuvių!
Nežinau kaip man pasielgti. Plėšausi tarp pareigos šeimai ir tokios šventės apie kokią ilgai svajojau. Kaip esu sakiusi, myliu ir sūnėną ir dukterėčią. Apskritai myliu vaikus, tik manau – suaugusiųjų šventėse jiems ne vieta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
