Negeriu metus, esu švari ir laisva. Laisva nuo priklausomybės, kuri dar nė vieno nepadarė laimingo. Veikiau atvirkščiai. Visi alkoholikai anksčiau ar vėliau prieina liepto galą.
Kiekvienas gali ir turi galimybę pasitaisysi ir išbristi iš liūno. Pats svarbiausias klausimas – ar pats to nori. Jei ne, tada niekas negali padėti. Tuomet tavęs nejaudina nei mamos ašaros, nei gėda prieš kolegas, nei baisios pagirios, kai norisi numirti...
Tas monstras, kuris gyvena tavyje, tas troškulys tau svarbiausias už viską. Svarbesnis už viską, kas gyvenime kažkada buvo svarbu, brangu, artima, teikė džiaugsmo. Tas monstras yra stipresnis už tave. Pamažu, diena iš dienos geriant, jis skverbiasi į tavo smegenis, keičia mąstyseną, elgesį, požiūrį.
Dingsta vertybės, kurios buvo svarbios, tokios, kaip šeima, draugai, visi jie tampa tau nereikalingi. Randi paguodą butelio dugne. Tau daugiau nieko nereikia.
Tik kai pasieki dugną, kai pats pasišlykšti savimi ir tuo, kuo pavirtai, kai pamažu degraduoji, kai į namus pradedi vestis benamius iš gatvės, kad pagertum kartu... tai jau dugnas. Tada ateina suvokimas, kad reikia mesti gerti ir ieškoti pagalbos.
Praregėti man padėjo gėdos jausmas prieš artimuosius, draugus, kurie matydavo mane besišlaistančią gatvėje su benamiais. Tikrąja žodžio prasme tai buvo mano dugnas.
Po to dar gėriau apie mėnesį – norėdama pamiršti gėdą, mamos ašaras. Tada artimųjų ir pradėjau prašyti pagalbos. Jie surado gydytoją, kuris nuo alkoholizmo gydo akupunktūra.
Iš pradžių netikėjau, kad gali padėti, bet galiausiai sutikau, nes pati norėjau keistis.
Prieš procedūrą reikėjo savaitę negerti alkoholio. Man tai buvo iššūkis, nes iki tol gėriau kasdien – alų, vyną, degtinę. Esu išgėrusi tiek, kiek normalus žmogus galbūt išgeria per visą gyvenimą.
Bet negėriau, ištvėriau. Labiausiai paveikė pokalbis su mama ir jos ašaros, prašymas, kad tik negerčiau...
Esu bandžiusi ir žudytis, ne kartą maišiau alkoholį su raminamaisiais, bet visada viskas baigdavosi gerai – nesu net ligoninėje gulėjusi. Tarsi kažkoks angelas sargas mane saugotų ar Dievas, kuris nenori, kad mirčiau.
Dabar esu dėkinga artimiesiems už palaikymą, globą, meilę, kurią jie man davė. Be jų nebūčiau išbridusi iš šio liūno, kuris yra labai baisus – niekam to nelinkiu patirti. Alkoholizmas yra liga, kaip ir vėžys, cukraligė ar kitos. Tai reikia suprasti ir gydytis, nesigėdyti. Ši liga gali užklupti kiekvieną, tad nereikia smerkti tokių žmonių, o jiems padėti.
Artimieji, kuriuos apvyliau ne kartą ir kuriuos priverčiau išlieti daug ašarų, man padėjo išbristi iš šio liūno. Jiems padarytos skriaudos ir klaidų jau nepataisysiu, bet esu be galo dėkinga, kad man padėjo.
Pagaliau galiu džiaugtis šviesia ir blaivia galva. Pamatyti, koks gražus pasaulis, koks gražus saulėtekis anksti ryte , kokia graži gamta, gėlės, jūra, išmokti džiaugtis kiekviena smulkmena.
Būti blaivia man yra laimė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
