Pati vaikų dar neturiu, bet ateis laikas, kada planuoju turėti. Net ne vieną.
Tačiau kartais įvyksta tokių dalykų, kurie net mane priverčia užsiusti. Tam net nereikia, kad kur nors netoliese būtų vaikų. Užtenka susidurti su mamytėmis.
Įvykis, kuris privertė mane pasibaisėti įvyko prieš kelias dienas.
Susitarėme susitikti su draugėmis ir smagiai pasisėdėti mūsų mėgstamoje kavinėje.
Pasipuošiau, nusiteikiau nekasdieniškai praleisti vakarą. Dabar, kai baigėme mokslus ir pradėjome dirbti, tokie susitikimų vakarai tapo reti ir labai laukiami.
Atvažiavau nusiteikusi gerai praleisti laiką, geroje kompanijoje. Be to buvau alkana kaip vilkas. Žinojau, kad laukia gausi ir skani vakarienė, todėl dieną tiesiog lengvai užkrimtau.
Draugės manęs laukė prie stalelio. Susėdome ir užsisakę maisto pradėjome linksmai plepėti. Kalbos buvo daug, juk paskutinį kartą matėmės prieš kelis mėnesius.
Kai maloni padavėja atnešė užsakytą maistą, kalbos pritilo. Ne aš viena buvau išalkusi po ilgos ir sunkios darbo dienos.
Suvalgiau vos kelis kąsnelius, kai mane pasiekė prie gretimo staliuko sėdinčių moterų pokalbio nuotrupos.
Kiek spėjau suprasti, ten įsitaisė pora ištrūkusių pasižmonėti mamų. Pokalbio pradžios negirdėjome, bet buvo galima suprasti, kad jos kalbasi apie vaikų ligas.
„Jo, prieš savaitę maniškį pramušė per abu galus“ išgirdau. O tada pasipylė tokios smulkmenos, kad net supykino.
Kavinėje, nepaisydama aplinkiu sėdinčių ir kone kiekvieną jos žodį girdinčių lankytojų, moteris nupasakojo kaip atrodė vaiko vėmalai, kokios spalvos ir konsistencijos buvo jo atsiprašant išmatos ir kiek kartų per dieną jam paleido vidurius. Taip pat buvo apibūdinta spalva ir net kvapas!
Vos nepradėjau žiaugčioti. Teko pastumti maistą į šalį, nes praradau apetitą. Draugės taip pat neatrodė labai sužavėtos to, ką išgirdome.
Kai galvojau, kad viskas pasibaigė ir kad pavyks pamiršti prieš akis iškilusius vaizdus, pokalbį pratęsė antra mama.
Ne mažiau vaizdžiai, garsiai su smulkmenomis pradėjo pasakoti kaip atrodė jos vaiko... snargliai. Kiek kartų tekdavo pūsti nosį, kokios žalios spalvos jie buvo...
Žodžiu. Nors mamos vėliau nukreipė kalbą į kitus kasdieniškus dalykus, o vėliau jų balsus nustelbė mūsų tarpusavio pašnekesys, supratau, kad nepavys pamiršti to ką netyčia nugirdau.
Maistas, už kurį sumokėjau taip ir liko gulėti lėkštėje vos pradėtas. Milijonų neuždirbu, tikrai buvo gaila palikti kelias dešimtis eurų už tai, kuo negalėjau pasimėgauti.
Namo grįžau alkana ir pikta.
Aš tikrai esu tolerantiškai nusiteikusi mamų ir vaikų atžvilgiu.
Suprantu net ir tai, kad susilaukus vaikų tavo asmeninės pasibjaurėjimo ribos gerokai prasiplečia. Negali būti kitaip, kada dažnai slaugai sergančius vaikus.
Tik vieno dalyko nesuprantu, kam apie tai pasakoti viešose vietose ir dar ten kur tiekiamas maistas? Galima apie vaikų ligas, vėmimą ir viduriavimą paplepėti telefonu, ar namuose. Susėdus prie kavutės.
Nežinau ar tos mamos išvis suvokė, kad kavinės lankytojams tokios kalbos gali sukelti tikrą pasibjaurėjimą ir ilgam sugadinti apetitą.
Nors gal joms buvo giliai nusišvilpti ką galvoja ir kaip jaučiasi aplinkiniai. Juk dabar madinga dangstytis mamos pareigomis ir elgtis chamiškai.
Tarsi vaikų turėjimas pats savaime pateisiną nesiskaitymą su kitais.
Mielos mamos. Būkit malonios, neneškit į viešumą tam tikrų dalykų. Suprantu, vaikus auginti nelengva, daugumai jūsų kūdikiai, jų ligos ir auginimo ypatybės tampa pasaulio centru, bet...
Jei neturėtumėt vaikų ir kavinėje aš pradėčiau su smulkmenomis pasakoti kaip pasigavau kažkokį virusą ir mane „pramušė iš abiejų galų“, tikriausiai neapsidžiaugtumėt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
