Taip ir ėjo mano pedagoginio darbo dienos praktinėje mokykloje. Mokiniai nuolatos kvailiojo, ieškojo naujų būdų pasilinksminti pamokų metų. Su jais susitarti darėsi vis sunkiau. Bet ne tik man. Kiti mokytojai skundėsi taip pat.
Mane vis dažniau apimdavo nuojauta, kad esu ne mokytoja, bet tramdytoja. Kodėl jie taip elgėsi, supratau po eilinio konflikto. Mokykloje nebuvo sukurta jokia bendra politika, kuri gintų ir saugotų mokytojus. Kiekvienas dirbo ir sukosi kaip išmanė, kas sau...
Susirgus, o gal pervargus kalbos mokytojai turėjau vesti ir olandų kalbos pamokas. Atsistojusi nugara į klasę, lentoje pradėjau rašyti užduotį.
Staiga pajutau, kad vienas iš mokinių metė man į nugarą trintuką. Ramiai paprašiau liautis, tačiau klasė šėlo. Kažkas ėmė švilpti. Prasidėjo pieštukų, trintukų skraidymas. Mergaitės klykė ir lakstė klasėje, berniokai šokinėjo suolais, palangėmis ir bėgiojo aplinkui. To jau buvo per daug!
– Kodėl elgiatės kaip beždžionės zoologijos sode?! Juk jūs žmonės, ar ne? – pasipiktinusi sušukau.
Ooo! To tai jau tikrai nereikėjo ištarti... Pasakyti tamsiaodžiui jaunuoliui, kad jis beždžionė – didžiausias įžeidimas... Tai diskriminacija!
Rytojaus rytą buvau pakviesta į direktoriaus kabinetą pasiaiškinti, kodėl mokinius išvadinau beždžionėmis. Taip negalima! Tai diskriminacija! Tai tas pats, kas storą žmogų pavadinti kiaule. Bet jeigu jis elgiasi kaip kiaulė – kodėl gi ne? Tokia buvo mano nuomonė.
Direktoriaus manymu, turėjau atsiprašyti mokinių už jų įžeidimą. Jis net nepaklausė, kas įvyko vakar klasėje, kodėl taip supyko mano mokiniai, kurie iš karto pasibaigus pamokai visi nubėgo pasiskųsti dėl netinkamo mokytojos žodyno. Jam nebuvo įdomi mano versija. Todėl net nebandžiau aiškintis.
Atidariusi klasės duris iškart pamačiau smalsų „diskriminuojamųjų“ žvilgsnį. Ramiai atsisėdau prie stalo ir paskelbiau pamokos pradžią.
– Mokytoja, jūs turėtumėte mūsų atsiprašyti...
– Net negalvoju. Pirmiausia jūs atsiprašykit manęs už tai, kad trukdėte pamoką, kad mėtėte į mane savo daiktus, kad visą laiką stengiatės mane provokuoti. Tada aš pagalvosiu.
Klasėje įsivyravo tyla.
– Gerai, mokytoja, atleiskit. Daugiau taip nedarysim...
– Vaikai, atleidžiu. Jei jūs taip nebesielgsit, nevadinsiu ir aš. Vieni kitų atsiprašom... Pradėsim pamoką.
Šią pamoką buvo ramu ir net malonu dirbti. O jau kitą dieną vaikai pamiršo duotus pažadus. Tiesa, jie nesimėtė trintukais ir nelaidžiojo popierinių lėktuvėlių, bet klasėje šurmuliavo toks širšalynas, kad net ir padedant asistentei vos ne vos ir tik įpusėjus pamokai pavyko mokinius apraminti.
Nusprendžiau palikti mokyklą, kai vieną dieną grįžau namo su didžiausia mėlyne kairėje rankoje ir išnarintu nykščiu.
Pamokos metu sukonfliktavę berniokai pradėjo muštynes. Kažkuris įžeidė kažkurio mamą. Pavadino ją silpnaprote ir paleistuve. Tai nebuvo vaikiškos peštynės. Klasėje ėmė skraidyti kėdės.
Mačiau, kad karas gali liūdnai baigtis. Virpančia ranka rinkau mokyklos budinčiojo telefono numerį, kurį gavau, kad galėčiau iškviesti pagalbą iškilus ekstremalioms situacijoms, bet jis nekėlė ragelio. Vėliau paaiškėjo, jog tramdė muštynes kitoje klasėje.
Kol neatsirado aukų, reikėjo įsikišti pačiai. Ranka griebiau skriejančią į mokinio galvą kėdę, kuri atsitrenkė į mano petį. Stengdamasi sustabdyti mušeikas paaukojau savo nykštį...
Dzinnn... dužo langai klasėje. Dzinnn... dužo mano karjeros svajonės šioje mokykloje.
Visa laimė – įsikišo gretimame kabinete dirbęs mokytojas. Šiaip ne taip tik jam padedant pavyko gaidžius išskirti.
Po pusės metų bandomojo laikotarpio mokykloje sutarties pratęsti nebenorėjau. Finansinė situacija namuose nebuvo tokia prasta, kad privalėčiau dirbti bet kokį darbą. Todėl nesulaikė net ir nemenkas atlyginimas.
Ši patirtis padėjo suprasti dar vieną tiesą: Nyderlanduose susirasti darbą, kuris tau patiktų, neturint šios šalies diplomo, beveik neįmanoma. Laisvos tik tos vietos, kuriose nepageidauja dirbti patys olandai. Tokios darbo vietos, kurios nesuteikia jokio džiaugsmo ir tolesnės perspektyvos.
Kurį laiką dar rašiau motyvacinius laiškus, tačiau beviltiškai, jokių rezultatų. Mano amžiaus moteris (50 metų), atvykusi iš kitos šalies, neturi jokių šansų darbo rinkoje...
Tai – ištrauka iš Jūratės Prins biografinio romano „Olandiško sūrio skonis“. Knygoje autorė aprašo savo gyvenimą Nyderlanduose.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
