Viskas prasidėjo vieno šeštadienio rytą. Savo mašiną buvau palikęs stovėjimo aikštelėje. Per pietus gavau iš pažįstamo žinutę, rašo: „Tu įžymus – tavo mašiną rodo „Facebook“. Atvažiavę žurnalistai filmuoja ir viską kelia į socialinius tinklus.“
Pasirodo, kol buvau miestelyje, prasidėjo potvynis, policija uždarė stovėjimo aikštelę ir ėmė skambinti savininkams, kad jie spėtų išgelbėti savo turtą.
Suvažiavo vietiniai su džipais, siūlė policininkams padėti ištraukti mašinas, bet šie nieko nedarė, stovėjo ir žiūrėjo.
Man tai niekas nepaskambino ir nepranešė – kaip vėliau įsitikinsite, mane labai „myli“ vietinė policija.
Priėjau prie dviejų policininkių ir klausiu: „Gal galėtumėte nubristi ir iš mašinos paimti mano asmeninius daiktus?“ Pagalvojau – koks skirtumas, ta mašina ar taip, ar kitaip jau užtvindyta.
Policininkės klausia: „Kokius daiktus?“
Sakau, mašinoje prie lango paliktas mano invalidumo pažymėjimas – juk mašina akivaizdžiai pastatyta po invalido ženklu, ar ne?
Jos atsisakė, o aš, psichikos negalią turintis žmogus, turėjau bristi per vandenį gelbėti savo turto.
Anglijoje labai griežtai saugomos neįgaliųjų teisės, ypač jei jie kenčia dėl psichikos sutrikimų. Bet man niekas nepadėjo.
Šiaip ne taip išvairavau tą automobilį, pilną vandens. Grįžau namo, rūbai šlapi, nuotaikos nėra, nevalgęs – galvoju, kad tik nesusirgus.
Internetu parašiau skundą į vietinę policiją, paklausiau, kodėl diskriminuojami neįgalieji. Kitų automobilius gelbėjo, o man niekas nepaskambino. Net kai pirštu parodžiau, nereagavo.
Praėjo gal kokia valanda, girdžiu – kažkas beldžia į duris. Žiūriu – du policininkai.
Pradariau duris, mandagiai pakviečiau į vidų, jie sako: „Turime arešto orderį – atvykome suimti tavęs, vešime į policijos nuovadą, kitą dieną turėsi stoti prieš teismą“.
Sakau, kokią kitą dieną, juk rytoj sekmadienis, nuo kada teismai dirba sekmadieniais. Tie stovi, akis varto. Rankoje laiko plastikinį maišą, į kurį deda viską, ką noriu pasiimti. Nieko neleidžia dėti į kišenes.
Pasodino į policijos automobilį ir išgabeno į nuovadą – buvo gal 9 valanda vakaro. Laikrodį atėmė, nežinojau tikslaus laiko.
Apieškojo, rado virvelę treninginėse kelnėse, teko jas atiduoti. Vietoje jų davė pilkas treningines kelnes.
Nieko nežinau, man nieko nesako – tik kad išduotas arešto orderis, ir tiek.
Na, įdomu, galvoju. Perskaitė apie mano teises, Anglijoje neturiu nei draugų, nei giminių, nei kam paskambinti, nei advokatų žinau. Nieko nereikia, sakau.
Uždarė į areštinę, šviečia lempos, jokių langų, betonas, gultas ir tualetas. Kas pusę valandos pažiūri per langelį ir nueina.
Nežinau, kodėl, bet naktį sutriko širdies ritmas. Spaudimas – 190/120, ritmas – 170. Rankos šąla, kojos šąla, pila prakaitas, svaigsta galva, skausmas širdies plote ir galvoje.
Aš policininkams sakau: man negera... Atėjo, pradėjo šaipytis, neva vaidinu. Po to iškvietė medikę, ši pradėjo matuoti kraujospūdį, pulsą ir iškart ėmė šaukti: „Kvieskite paramedikus!“
Kol tie, žybsėdami mėlynais žiburiukais, atlėkė, nes nuovada didelė, daug vartų, praėjo šiek tiek laiko. Patikrino ir sako: „Vežam į ligoninę“.
Policininkai iškvietė konvojų, negali išleisti be policijos palydos. Medikės laukia nesulaukia, aš purtausi ant gulto – šiaip ne taip atvažiavo tas ekipažas.
Paramedikės paguldė ant neštuvų, prie krūtinės prijungti laidai, judėti neleidžiama, tai policininkas ėmė ir uždėjo antrankius. Net nustebau – kam tai dabar?
Su ligonine susisiekusios paramedikės paprašė vietos reanimacijos skyriuje (resuscitation unit), įjungė automobilio mėlynus žiburėlius, priekyje – policijos ekipažas su švyturėliais, taip per Lidso centrą nesustodami tiesiai į ligonės priimamąjį. Net gėda buvo – žmonės stovi prie ligoninės, žiūri, atveža ant ratukų kalinį su antrankiais į reanimaciją.
Gydytojai dirba, šalia stovi policininkai.
Praleidau ligoninėje gal 6 valandas. Aš be miego, be maisto, su antrankiais. Atvažiavo ir kiti policininkai, ėmė laidyt replikas, neva „bus jam blogai už tai, kad eikvoja nacionalinės sveikatos sistemos laiką ir įrengimus“.
Išleido iš ligoninės, vėl keliaujam į policijos skyrių – areštas galioja. Ligoninės medikai susisiekė su nuovadoje dirbančia medike ir liepė tikrinti širdies darbą.
Policijoje vėl apieškojo, vėl ta pati procedūra – uždarė į kamerą, pagalvojau, būtų gerai nors pavalgyti ar kavos gauti.
Medicinos darbuotoja vėl pradėjo matuoti kraujospūdį – ir vėl 190/110, ritmas – 140. Paskambino paramedikams. Ir buvo teisi – kam jai reikalinga atsakomybė?
Aš jos klausiu: „O kiek kartų mes taip važinėsime?“ Ji sako: „Kol tavo širdies darbas normalizuosis. Tik tada būsi pristatytas į teismo rūmus.“ O jei niekada nesinormalizuos, taip ir tampysite, kol mirsiu? Sako: „Ne mano problemos...“
Atvažiavo kitas paramedikų ekipažas, savo sistemoje mato, kas buvo nutikę ir kodėl – vėl nori vežti į ligoninę.
Uždėjo man antrankius, po to atnešė batus – bandau apsiauti, o paramedikė klausia policininkų: „Ar jums neatrodo, kad pirmiau žmogus turėtų apsiauti batus, tik tada reikėtų uždėti antrankius?“
Nuvežė mane vėl į ligoninę, ir vėl 6 valandos reanimacijoje.
Tuomet jau net seselės ligoninėje ėmė klausinėti policinkų – ką jūs darote tam žmogui, kad jau antrą kartą grįžta pas mus?
Kai po antrojo vizito vėl parvežė į policiją, buvo jau sekmadienio vakaras.
Vėl į kamerą, aš jų ir prašau – nors advokatui paskambinkite, kad rytoj būtų teisme.
Paklausiau, kada man buvo išduotas arešto orderis? Sako, prieš tris savaites. „O tai ką jūs veikėte tris savaites, kodėl anksčiau nesuėmėte?“ – klausiu. Nieko neatsako. Sakau: „Ar negalėjote paprastą dieną sulaikyti, būtinai reikėjo savaitgalio? Aš neįgalus“.
O jie: „Žinai ką, pagal tavo duomenis (ūgis 186 cm, svoris 110 kg) tu mus tris galėtum patvarkyti, mums tas pats, kad tu invalidas...“
Ryte atvažiavo baltas kalėjimo autobusas, sulaipino mus gal dvi dešimtis – jauni vaikinai, vyrai. Ir aš, vyras metuose, netoli 50.
Įlaipino visus po vieną, prirakino kiekvieną atskirai mažose metalinėse kamerose su nedideliu langeliu.
Pamenu, važiavom per Lidsą, gražiai snigo. Prisiminiau matytus Holivudo filmus, kaip vyrus veža į kalėjimą – savotiškai įdomi patirtis.
Nuvežė į teismo rūmus, ten rūsyje daug kamerų. Užrakino, liepė laukti teismo.
Su advokatu leido pasimatyti tik per stiklą ir su atrankiais.
Pirmą kartą mačiau tokį garbaus amžiaus advokatą, kuris 42 metus nemokamai gina tik neturtingus nuteistuosius ar azijiečius. Man pasisekė – matyt, atitikau jo vidinio moralinio kodekso kriterijus.
Pasirodo, policija norėjo prikelti kaltinimus, kurie man buvo pareikšti prieš metus. Tuomet aš buvau iškviestas į teismą, bet neatėjau, todėl išdavė arešto orderį.
Bėda ta, kad kvietimas į teismą buvo išsiųstas senu adresu. Net nežinojau, kad esu kviečiamas, o po to – kad esu ieškomas.
Teisėjas nesuprato, kodėl kaltinimai pateikti po metų, tad paleido mane. Sakė, norės susitikti su manimi vėl, balandžio mėnesį, bet šį kartą jau civilizuotai.
Taip ir nesupratau, kaip policija sugeba išsiųsti laišką ne tuo adresu, o po to neranda manęs metus.
Grįžau į namus taksi – buvo jau pirmadienis, 5 valanda vakaro. Praleidęs dvi paras be dušo, maisto, patyręs daug streso, du kartus pabuvojęs ligoninėje.
Kaip keista, kai pagalvoji, neįgalus žmogus, kuriam „su galva negerai“, niekam neužkliūna, nieko neskriaudžia, o tiems, kam „gerai su galva“, nesugeba net dokumentų tinkamai užpildyti.
Susisiekiau su draudimo kompanija, paaiškėjo, kad už automobilį išmokės 2000 svarų. Kartais, kai pagalvoji, nėra to blogo, kuris neišeina į gera, ar ne?
Kai grįžau į namus, pasikabinau striukę, pralinksmėjau pamatęs savo NYPD (Niujorko policijos departamentas) beisbolo kepuraitę. Pagalvojau, ačiū Dievui, kad vietiniai policininkai nepamatė mano suvenyrinės kepuraitės, butų pagalvoję, kad esu „dirbantis po priedanga“.
Jau daug metų negyvenu Lietuvoje, bet kai grįžtu į Lietuvą, matau daug policininku, tačiau tokių nuotykių, kaip Anglijoje, nesu patyręs.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
