Ir bėgiojau po kambarį aplink stalą, ir dariau pritūpimus, ir atitraukinėjau spintas bei minkštuosius baldus. Nežinau ko tikėjausi. Gal lobį rasti.
Šiandien vakare leidau sau užsidėjusi kaukę ir pirštines išeiti iš kambario. Viešpatie, kokia laisvė nueiti į virtuvę ir pačiai užstatyti skalbtis skalbimo mašinai. Nu kaifas koks, jūs net neįsivaizduojat.
Šiandien vakare pagaliau pamačiau po daugiau kaip savaitės mamą ir jaunėlį. Neapsikabinom, nesibučiavom, bet buvo nerealu!
Dar kovo 12-ąją išskrisdama į Kijevą nesitikėjau ir nežinojau, kaip viskas išsirutulios. Jau kitą dieną išskridus supratau, kad čia rimti reikalai ir nieku geru nekvepia. Jei būčiau žinojusi, jei skrydis būtų ne ketvirtadienį, o penktadienį, to tikrai nebebūčiau dariusi ir niekur nebūčiau skridusi. Taip, tai buvo klaida. Tikiuosi, kad ji nekainuos brangiai.
Ačiū tiems, kurie pergyveno, rūpinosi, teikė informaciją. Ačiū tiems, kas vežė maistą, pyrago gabaliuką ir palikdavo prie durų ir kuriems mojavau iš balkono.
Aišku, gavau ne vieną žinutę, pranešimą kokia aš neatsakinga, kad mane reikia bausti ir visokių kitokių žodžių. Galbūt jūs ir teisūs. Nenoriu nei ginčytis, nei smerkti, nei labai teisintis. Tai buvo mano sprendimas ir gerai, kad jūs nesat mano mamos, tėčiai ir negalit manęs bausti.
Bet aš ne apie tai.
Niekad nebuvau stipri strategė, o ypač ekstremaliose situacijose, bet...
Stebiu situaciją ir tikrai sėdėdama izoliacijoje kitaip priimu tą informaciją (gal pajautrintai labiau), kurią matau medijose.
Negi man vienai kyla tokia mintis, kad būtų pigiau, protingiau ir saugiau valdžiai ne lėktuvus siųsti, laivus ir traukinius užsakinėti tautiečiams grąžinti, kurie susizgribo tikrai žiauriai per vėlai, o investuoti ir padėti jiems pragyventi tą karantino laikotarpį ten, kur jie dabar yra.
Gal padėti jiems porai savaičių, trims, keturioms išsinuomoti ar pratęsti būsto nuomą salose, kitose šalyse, kur jie dabar yra, gal kažkokią sumą skirti, kad jie ten turėtų kaip gyventi ir išgyventi (nežinau tikrai, kaip tą teišiskai ir teisingai padaryti, bet juk ne viena ir ne dvi protingos teisininkų galvos yra).
Na jei jau įvedėme karantiną, tai kodėl dar šimtais ir tūkstančiais plūstame į šalį ir leidžiame tą daryti?
Kodėl ministrai, kurie ne krizes metu nebijojo priiminėti tokių nepopuliarių sprendimų, dabar, kai reikėtų, staiga bijo tapti nepopuliariais ir griežtai pasakyti STOP?
Kodėl bijome bausti neatsakingus mieste besišlaistančius piliečius? Jei jau paskelbėte apie sankcijas, tai kodėl jų nepradėjome taikyti? Jų gi niekas nepaisys, jei nuo pat pradžios nepajus, kad tai ne tušti žodžiai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
