Nerimastingai stebėdama šių dienų Lietuvos situaciją, galiu drąsiai daryti išvadą, kad Lietuva išties stebuklų šalis, tačiau vargu, ar tai tie stebuklai, kuriais galime didžiuotis.
Psichologiškai labai sunku tikėti tuo, ko nematai plika akimi, be to, visada kirba mintis: „Jau man tai tikrai taip nebus“.
Kai Kiniją sukaustė COVID-19, mes vis dar ramiai šventėme, skraidėme ir gyvenome įprastą gyvenimą.
Kai šis plika akimi nematomas sukėlėjas griebėsi Italijos ir situacija pasidarė nebejuokinga patiems italams, mūsų valdžios vyrai nusprendė parodyti šiokį tokį susirūpinimą.
Tik susirūpinimo forma buvo daugiau formali nei paremta logiškomis epidemiologinėmis rekomendacijomis.
Italai, kurie taip stipriai įtikėję Dievą, nesitikėjo mažyčio viruso didžios galybės ir padarė esminę klaidą, o tos klaidos rezultatai iki šiol konvertuojasi į nuolatos didėjančius skaičius mirtingumo eilutėje.
Skaitant ir stebint šių dienų epidemiologinę Lietuvos situaciją, man niekaip neduoda ramybės vienas klausimas: kodėl visiems į Lietuvą grįžtantiems keliautojams nebuvo priverstinės 14 dienų izoliacijos?
Ar atsakymas, jog tos šalys, į kurias tautiečiai keliavo, nėra paveiktos COVID-19 buvo logiškas?
Esame nedidelė šalis su mažais oro uostais, nevykdome transatlantinių ir kitų tolimų skrydžių. Būtent tokias egzotines kryptis pasirinko tie nelaimėliai, kurie visuomenės sveikatos puslapyje įvardinti skaičiukais „1“, „2“, „3“ ir t.t..
Kad galėtų iš taško A nuskristi į tašką B dažnas jų turėjo aplankyti bent kelis oro uostus, jau nekalbant apie tai, kad sėdint lėktuve keleivis iš dešinės ar kairės galėjo būti italas ar Italijoje pabuvojęs atostogautojas.
Kitas nusistebėjimą keliantis reiškinys – tai lėta aukštuose postuose sėdinčių dėdžių reakcija į ekstremalią situaciją Lietuvoje.
Niekas netikėjo, kad Marijos Žemė bus įtraukta į COVID-19 viruso lankytinų objektų sąrašą, bet… Mūsų valdžios vyrai laukė, matyt, stebuklo? Gal tai bus pirmas ir paskutinis toks atvejis?
Ir tuomet atsirado tautos šviesuolių, kurie iki šiol teikia naujausią informaciją, teikia rekomendacijas ir ragina valdžios vyrus imtis tam tikrų priemonių.
Netgi mes, paprasti Lietuvos piliečiai, būdami šių gydytojų sekėjais „Facebook“ socialiniame tinkle, esame vienu žingsniu priekyje, negu ministras Veryga kartu su visa Sveikatos apsaugos ministerija ir jų veiksmais, siekiant suvaldyti situaciją.
Profesoriai dar kartą įrodė, kad viešumas – didžiausias ginklas, norint pasiektų apčiuopiamų rezultatų: spėjome į antrą traukinį, siekiant užsakyti apsauginių priemonių medicinos personalui, o visiems į Lietuvą grįžusiems turistams pagaliau liepta priverstinai karantinuotis 14 dienų.
Kai COVID-19 savo veiksmais atskleidė planus užsilikti Lietuvoje, išryškėjo kita opi problema – apsaugos priemonių stoka medicinos personalui.
Naivu tikėtis stebuklo kontaktuojant su užsikrėtusiuoju, kai neturi apsaugos priemonių arba turi tokias, kurios nesukuria jokios apsaugos.
Laimei šalyje sužydėjo vienybė, ir nemažai verslo atstovų ir kitų gerų žmonių ėmė aukoti pinigus ar kitaip prisidėti prie medicinos darbuotojų profesinės veiklos gerinimo.
Šalyje paskelbtas karantinas paralyžiavo tautiečių gyvenimą, teko taikytis prie kitokio dienos ritmo arba neplanuotų atostogų...
Tačiau ne visi į šią ekstremalią situaciją pažvelgė rimtai. Netgi žmonės, kurie mėnesių mėnesiais laukė specialistų konsultacijų arba operacijų, buvo priversti susitaikyti su esama situacija.
Tačiau atsirado tokių savęs puoselėtojų, kurioms mintis prarasti galimybę prisiklijuoti blakstienas ar nusilakuoti nagus tapo gyvybės ir mirties klausimu tiesiogine to žodžio prasme.
Ir jokios karantino metu perskaitytos knygos, nuotoliniu būdu išklausyti kursai, „reveransai“ virtuvėje, stalo žaidimai ar kita namų aplinkoje vykstanti veikla nesugebės pakelti savivertės kaip dirbtinio grožio atributai. Tad dalis grožio paslaugų srities persikėlė į „pogrindį“...
Kai buvo nuspręsta, kad karantino metu neveiks nė vienas vaikų darželis, kaip iš gausybės rago pažiro straipsniai su patarimais, kuo užimti mažuosius, susikūrė laidos, interaktyvūs portalai.
Noriu pagirti visus entuziastus ir pasidžiaugti šiuo žingsniu. Manyčiau, kad šiuolaikinės technologijos ir interneto galimybės bene vienintelis teigiamas dalykas, sėdint karantine.
Atsivėrė pasaulinio lygio muziejų virtualūs turai, galimybė skaityti naujausias knygas ar žurnalus nemokamai. Taip pat atsirado galimybė patobulėti technologiškai, išbandant priemones, skirtas nuotoliniams mokymams, sudalyvauti nemokamuose kursuose ir pan.
Tačiau skaitant pasipiktinusių tėvelių mintis, susidarė įspūdis, kad šiuo metu namų ūkiuose vyksta išgyvenimo drama: „dvi savaitės su vaikais namuose“.
Noriu paklausti, ar jūsų vaikai per metus nė karto neserga, ar juos savaitgalį augina auklės, seneliai?
Asmeniškai man buvo labai sudėtinga suprasti šios situacijos problematiką. Mūsų šeima 2018 metais buvo taip pakirsta ligų ir jų komplikacijų, kad žiemą matė tik per langą, ir kai jau šią žiemą laikėmės nesusirgę – žiemą tiesiog ėmė ir neatėjo.
Ar nebus, taip, kad pavasariui visi draugiškai mojuosim, tik per langą?
Kai pradėjau rašyti šį tekstą, Pasaulio sveikatos organizacijos puslapyje esantis skaitiklis rodė 234073 patvirtintus atvejus, 9 840 mirčių ir 177 šalis, kuriose šis virusas reziduoja.
Praėjo tik kelios valandos, o šis nė vienoje šalyje nelaukiamas virusas, deja, aplankė dar šešias naujas valstybes, atvejų skaičius pasiekė 266073, mirčių – 11184.
Mūsų tauta stipri, vieninga ir užgrūdinta, aš tikiu, kad suvokę kaip šiuo metu svarbu tapti viena didele koja kojon einančia komanda, mes „nuimsime karūną“ COVID-19 virusui.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
