Nors daugelis prarado darbus ir pajamas, manau, vienas sunkiausių etapų yra tiems, kurie dar tik kuria savo ateitį – abiturientams.
Klausimas paprastas – ar šiais metais vykdyti VBE? Man labai pasisekė, kad mokyklą baigiau praėjusiais metais ir neturėjau jokių problemų dėl egzaminų.
Bet šiais metais yra kitaip. Vienas žmogus, mano labai artimoje aplinkoje, dabar mokosi dvyliktoje klasėje.
Žodį „mokosi“ naudoju labai subjektyviai, nes tai, kas iš tiesų vyksta dabartinėje mokymosi sistemoje, yra absurdiška.
Pirmiausia aptarkime nuotolinį mokymąsi.
Per šias kelias savaites teko stebėti iš šono, kaip vyksta mokymasis internetu, virtualiose platformose.
Pati studijuoju, mokausi nuotoliniu būdu, bet universitetinis pasiruošimas yra visa galva aukščiau nei tai, ką daro mokyklos.
Iš 10 mokymosi dalykų (fizinio ugdymo neįtraukiant, nors irgi reikalaujami „namų darbai“ atsakant į teorinius klausimus), normalios virtualios pamokos vyksta tik iš trijų dalykų (priklausomai tik nuo to, koks darbas duodamas, ar kokia tema nagrinėjama) – lietuvių kalbos, istorijos ir matematikos.
Visi kiti dalykai vyksta tokia eiga: susitartu laiku bandoma prisijungti prie virtualios pamokos.
Visai klasei nepavyksta susijungti dėl didelės serverių apkrovos arba dėl mokytojų negebėjimo susitvarkyti su technologijomis (nieko nešmeižiu, bet reikia pripažinti, kad ne visi mokytojai kompetentingi naudotis virtualiomis mokymosi aplinkomis).
Galiausiai pasiduodama ir mokytojai tiesiog atsiunčia mokymosi medžiagą (geriausiu atveju), arba duoda terminuotą užduotį.
Ir taip vyksta su pamokomis, kurias mokytojai bando vesti nuotoliniu būdu. Kitoms pamokoms net nesukuriami serveriai, tiesiog atsiunčiamos užduotys ir moksleiviai paliekami suktis patys.
Dabar jau greičiausiai kyla klausimas, kodėl man parūpo šie dalykai, juk aš pati jau baigusi mokyklą, tiesa?
Taip, tiesa, tačiau aš matau stresą, vargą ir nežinomybę žmogaus akyse, kai negali nuspėti, ar čia nebus taškas, kur visi labai stipriai paslys ir palengva paleis savo ateitį vėjais.
Net jeigu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nuspręstų vykdyti egzaminus, pabandykime įsivaizduoti kaip viskas vyktų.
Jeigu moksleiviams tektų laikyti egzaminus nuotoliniu būdu, kur sąžiningumo užtikrinimas?
Kur užtikrinimas, kad visi Lietuvos abiturientai turės vienodas egzaminų laikymo sąlygas – gerą kompiuterį, vaizdo ir garso įrašymo priemones, galų gale, gerą interneto ryšį?
Kur užtikrinimas, kad egzamino viduryje nesutriks serverių veikla, kaip kad sutriko bebandant prisijungti prie paprastų virtualių pamokų?
Man baisu dėl to, kokioje situacijoje paliekami dvyliktokai ir jų likimas sprendžiamas be jų pačių žinios.
Negirdėjau atvejų, kuomet būtų pasiteirauta moksleivių kaip jie jaučiausi šiuo laikotarpiu, ar jų nuomone, virtualus mokymas yra efektyvus ir ar tai prilygsta žinioms, kurios gaunamos sėdint klasėje, priešais mokytoją.
Daugelis prieštarautų ir sakytų, kad uždavus tokį klausimą, atsakymas būtų vienareikšmiškas ir neobjektyvus, nes juk niekas nenori laikyti egzaminų.
Bet gal nebūkime kategoriški ir nemanykime, kad visiems abiturientams jų ateitis nerūpi? Galbūt toks atsakymas yra būtent toks, nes taikomos priemonės iš tiesų nėra veiksmingos?
Kalbant apie egzaminų alternatyvas ir siūlymą įvertinimus rašyti sudedant III-čios ir IV-os klasės pusmečių/trimestrų pažymius, norėčiau pasisakyti, kad tai būtų vienas geriausių sprendimų.
Pasipylė nuomonės, kad vertinimai neobjektyvūs, skirtingų mokyklų vertinimai skirtingi ir t.t.
Gal atsukime juostelę šiek tiek atgal ir pagalvokime kodėl taip yra? Juk visos mokyklos turi tą pačią mokymosi programą ir tuos pačius vertinimo kriterijus, tad kodėl skirtumai tokie drastiški?
Bet tebūnie, neverskime lapų atgal, kalbėkime apie dabartį. Kodėl laikyti virtualius egzaminus bus objektyvu, jeigu dabartinės mokymosi priemonės nėra lygiavertės?
Vienose mokyklose virtualios pamokos vyksta sklandžiau, kitose prasčiau, vieni moksleiviai turi geresnes galimybes mokytis nuotoliniu būdu, kiti prastesnes, tai koks čia užtikrinimas, kad egzaminų rezultatai tikrai atspindės teisingus įvertinimus?
Atmetus visus šiuos dalykus, visas šitas „balaganas“ yra vienas didelis streso katilas.
Daugelis norėtų klausti: „O tai ką tie moksleiviai veikė tuos dvylika metų, kad dabar taip nieko nemoka?“.
Atsakymas paprastas – mokėsi. Tačiau visi žino, kad būtent paskutinis pusmetis yra pats svarbiausias, nes čia eina visa mokymosi medžiaga, kuri yra kartojama, išmokstama, kas nemokėta ir užtvirtinama.
Dabar tas metas, kuomet dvyliktokai daugiausiai komunikuoja su mokytojais norėdami konsultuotis, išsiaiškinti ir užfiksuoti išmoktą medžiagą.
O virtualybė jokiais būdais neprilygsta gyvam bendravimui. Ir ne tik dėl iškylančių nesklandumų. Be viso to, jog šis laikotarpis yra pavojingas sveikatai, mes dar ir negalime numatyti, kas nutiks rytoj, po savaitės ar po mėnesio.
Net jei po dviejų savaičių užsikrėtusiųjų skaičius taps stabilesnis, niekas negali garantuoti, kad visiems grįžus į įprastą kasdienybę, vėl neužsuksime rato iš naujo.
Net ir po dviejų mėnesių, kuomet galbūt egzaminai galėtų vykti įprasta tvarka, yra didelė rizika, jog tai bus labai nesaugus sprendimas sukišti po 15 vaikų į mažą patalpą ir duoti jiems į rankas savo ateities nuosprendžius.
Visa tai yra tik laiko klausimas, kuris papildomai prisideda prie to, ką galvoja, manau, kiekvienas dvyliktokas: „Kas dabar bus?“.
Žinau, kad pati eidama laikyti egzaminų, jaučiau daug streso ir atsakomybės. Net ir žinant, kad medžiagą moki gerai, kyla abejonės, kad gal visgi ne viskas taip paprasta?
Dabar įsivaizduokite ką jaučia dvyliktokai, kurie pirmą kartą susiduria su tokiu mokymusi, kurie galbūt net neturi galimybių padoriai mokytis ir kasdien suka galvą dėl to, kaip šiandien turės atlikti namų darbus ar prisijungti prie pamokos ir kaip jie jaučiasi, galvodami ar išmokta užtektinai, gerai ir teisingai.
Net man, mokantis nuotoliniu būdu universitete, kur sesija visai sklandžiai galėtų praeiti vien dėl to, kad mokymosi medžiaga ir priemonės visai kitokios, neramu, ar tikrai viskas išsispręs gerai ir ar išmokstu užtektinai.
O būti dvyliktoko kailyje dabar yra tikrai sunku. Taigi, manau, kad pagaliau išaušo valanda, kur iš tiesų turime klausti ir atsižvelgti į dvyliktokų nuomonę, o ne palikti spręsti viską tiems, kurie „žino geriau“.
Nes kitaip viskas gali baigtis ašaromis, kalbant kaip Lietuvos švietimo sistema „nusivažiavo“, neišpildo kriterijų, kaip neišlaikytų egzaminų skaičius kasmet tik auga ir prastėja ir kaip mes prarandame jaunąją kartą.
Ir prašau, neklausykit tokių nesąmonių, kaip „daryti egzaminus stadionuose, pastatyti ten suolus ir per saugų atstumą laikyti egzaminą“.
Gal dar palaikymo komandą minutės pertraukėlei išsikvieskime ir pastatykime keptos duonos kioską?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
