Mano vyrui nepasisekė labiau – aukšta temperatūra nekrenta jau savaitę, dusina sausas kosulys, tačiau testo tyrimas – neaiškus ir kito nebus. Ir protu nesuvokiama, kodėl...
Esu medicinos srities darbuotoja ir rūpinuosi senyvo amžiaus žmonėmis, tokį darbą susiradau išvykusi gyventi į Jungtinę Karalystę.
Pasaulinė pandemija šią šalį naikina iš pagrindų ir nors mirusiųjų skaičiai stabilizuojasi, švelnėjantis karantinas verčia mane pradėti galvoti apie tai, kas įvyks, kai piliečiai atsipalaiduos.
Galvoju todėl, kad situacija apverktina, o antra banga sutriuškintų šalį galutinai.
Net dabar sveikatos apsaugos sistema neturi jokių šansų ir galimybių susitvarkyti, nors visas pasaulis pamažu atsigauna.
Viena iš minčių – grįžti į Lietuvą, palikti gyvenimą čia ir gelbėtis šalyje, kuriai virusas nepridarė tiek žalos.
Tačiau ekonomikos nuostmūkis jaučiamas visame pasaulyje ir vargiai pavyks rasti darbą vos grįžus, o čia uždirbu daug ir savo darbo tikrai neprarasiu.
Išgyvenu, nes mano vyras už mane vyresnis beveik 20 metų (man yra apie 50) ir šios ligos gali papraščiausiai neišgyventi.
Apima siutas ir neviltis, kad valstybėje, kurioje gyvenu ir susikūriau finansinę gerovę, ištikus bėdai esu palikta likimo valiai.
Esu tikra, kad taip jaučiuosi ne aš viena, o daug tėvynainių.
Kol valdžia ir princai dejuoja, kad reikia nuimti derlių bei prašo imigrantų pagalbos, tie patys imigrantai arba net britai paliekami mirti.
Mano vyras britas, tačiau gavus neaiškius tyrimo rezultatus, buvo paaiškinta, kad kito testo – nėra ir nebus.
Mielai būčiau atidavusi savo (jaučiausi puikiai ir net neįtariau, kad sergu), tačiau privalėjau tirtis dėl senelių, kuriais rūpinuosi.
Vis tik baisu ir pagalvoti, kad sunkiai kvėpuojantį vyrą medikai pasiūlė pasiimti namo, priims, kai bus blogiau.
Žiūriu į jį ir galvoju, kad blogiau tikriausiai reiškia jau komą ir plaučių ventiliavimą, o tokį savo artimąjį, tarsi daržovę, matyti norėtųsi mažiausiai.
Dar baisiau pasidaro, kai pagalvoju, kad pati jį ir galėjau užkrėsti, nors jaučiuosi puikiai – jokios temperatūros, čiaudulio, kosulio.
Visiškai nieko, jaučiuosi kaip ridikėlis, nors keletas prižiūrimų senolių jau buvo užsikrėtę, tačiau laikiausi visų saugumo priemonių.
Pasveikti man davė tik savaitę! Jei per tą laiką neturėsiu temperatūros – turėsiu drožti į darbą.
Nors visiškai lengvai dar galėsiu visus užkrėsti! Norėtumėte, kad tokia medikė lankytų jūsų tėvus ar senelius?
Su siaubu stebiu žmones be kaukių, kurie net nežinodami ir neįtardami, kad serga gali užkrėsti visus kitus.
Kaip galima būti tokiais neatsakingais? Maža to, dėl viruso plitimo žmonės čia kaltina bet ką, tik ne savo kvailumą – susitinka su draugais, bet padeginėja mobiliojo ryšio bokštus, negali susilaikyti nuo barų lankymo, tačiau kaltina tik valdžią.
Manau, kad tarp emigrantai iš Lietuvos neišsiskiria, tad gal mano istorija bus pamoka, kodėl reikia kaukės ir sėdėti namuose. Galite užkrėsti tą, ką labiausiai mylite. Kaip tada jausitės?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
