Vėjas buvo toks, kad eidama skėtį laikiau palenkusi prieš save. Staiga netikėtai atsitrenkiau veidu į „stop“ ženklo skardą.
Nusibrozdinau veidą, susitrenkiau nosį, iš žaizdos nosyje pradėjo bėgti kraujas, kuriuo apsitaškiau paltą.
Man pasisekė, kad netoliese buvo vaistinė, kur man buvo suteikta pirmoji pagalba.
Mano ūgis apie 160 centimetrų. Niekada neįsivaizdavau, turbūt kaip ir daugelis, kad Lietuvoje galima prasikirsti nosį tiesiog einant gatve.
Po kelių dienų parašiau paklausimą į Kauno miesto savivaldybę, ar tikrai toje vietoje pastatytas ženklas įrengtas pagal galiojančias Kelio ženklų atramų parinkimo, projektavimo ir įrengimo taisykles.
Turbūt daugelis žmonių, susidūrusių su mūsų šalies „kompetentingais“ ir „paslaugiais“ valdininkais, atspės, kokį gavau atsakymą – „taip, atitinka“.
Prieš kelias dienas važiavau pro šalį ir niekas nepasikeitę – toje pačioje vietoje, tas pats ženklas, tokio pačio aukščio, vis dar atitinkantis Kelio ženklų atramų parinkimo, projektavimo ir įrengimo taisykles.
Gal mano pasakojimas ir ne apie šių dienų aktualijas – karantiną ir virusus, bet labai gerai iliustruoja Lietuvos valdininkų požiūrį į žmogaus problemas: jūsų problemos yra jūsų problemos ir netrukdykit mums dirbti.
Sumažėjo noras mokėti mokesčius, gaila ir nosies, kuri „pasipuošė“ randu...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
