Tik va, laidų vedėjai savo paplepėjimais kartais taip „nusivažiuoja“, kad sunku klausytis ir nesikeikti.
Arba savo pašnekovus, paprastus žmones, su kuriais kalbasi tiesioginio eteriu metu, taip išmuša iš vėžių, kad norisi perjungti radijo kanalą.
Bet tai, ką anądien nugirdau per populiarią radijo stotį, taip įsiutino, kad net pagalvojau: žemiau kristi negalima.
Žodžiu, vienoje radijo stotyje populiaru pasiųsti sveikinimą gimimo dienos proga radijo laidų vedėjų lūpomis – šie apsimeta tuo, kuo nėra, ir skambina solenizantui, bandydami jį apgauti ir išprovokuoti neva linksmą pašnekesį.
Formatas senas kaip radijas. Ir jei kadaise tai atrodydavo juokinga, dabar verkti norisi. Tikiu, kad viskas priklauso nuo laidų vedėjų, bet bėda, kad iki humoro jiems kaip iki Mėnulio.
Vieną dieną skambina laidos vedėjas jaunai moteriai, klausytojams ji įvardijama kaip Lietuvoje veikiančio restoranų tinklo vadybininkė.
Vedėjas prisistato kaip kuriamo naujo restoranų tinklo atstovas, pasako kažkokį nesąmoningą tinklo pavadinimą (neva tai turėtų pasufleruoti pašnekovei, jog čia pokštas) ir klausia, ar nenorėtų pereiti dirbti pas juos.
Pašnekovė porai sekundžių sutrinka ir pasako, kad dėl tokių dalykų reikėtų kalbėtis akis į akį, o ne telefonu. Bet juk tai neįeina į laidos vedėjo planus, ir jis spaudžia ją toliau, klausdamas, ar ji patenkinta savo darbu, ar nenorėtų jo pakeisti.
Solenizantė mandagiai ir aptakiai kažką atsakinėja. Ir galiausiai laidos vedėjas jos paklausia: „O tai kiek norėtumėte gauti?“
Net išsižiojau. Ar jis supranta, kad ir šiaip žmogų stato į nepatogią padėtį prieš dabartinius darbdavius, kurie taip pat galbūt klauso radijo? Ir dar viešai klausinėja apie atlyginimą?
Laidos vedėjui ta mergina, žinoma, yra anoniminė, jis jos nežino, nepažįsta. Bet juk ji turi draugų, giminių, kolegų – kurių galų jie turi sužinoti, kiek ji uždirba ar kiek svajoja uždirbti?
Klausimą apie atlyginimą išgirdusi pašnekovė, matyt, pajuto kokią klastą, nes suskubo atsisveikinti, mat pietų metas ir ji turinti daug darbo. Ji paprašė perskambinti kitu metu. Bet net ir tuomet vedėjas neatlyžo – dar kartą pabandė išklausti, kokios sumos ji norėtų.
Ir galiausiai jo smalsumas buvo patenkintas! Tačiau mane ir, jaučiu, ne mane vieną, apėmė svetimos gėdos jausmas.
Merginai buvo paaiškinta, kad čia viso labo pokštas – kitaip tariant, sveikinimas gimimo dienos proga. Ką sau norite, tą galvokite, bet mane tokia „dovanėlė“ tik įsiutintų, o ne pralinksmintų.
Įdomu, ar laidos vedėjams kas nors paaiškino, kad klausinėti tokių dalykų ne tik nejuokinga, bet ir mažų mažiausiai neetiška?
Beje, nelabai suprantu ir tų, kurie užsako tokius sveikinimus savo artimiesiems – gerai, jeigu solenizantas komunikabilus, lengvai bendraujantis ir nesutrinka sužinojęs, jog ką tik kalbėjo tiesiai į radijo eterį. Kitiems tai juk gali sukelti didžiulį stresą.
Neseniai girdėjau, kaip panašiu būdu buvo pasveikintas vienas vyras. Lyg ir normaliai pakalbėjo, bet kai sužinojo, kad visas pokalbis buvo radijo stoties eteryje, pritilo. Matėsi, nemaloniai nustebo. Ir čia dar sulaukė laidos vedėjo replikos: „Mums parašiusi jūsų žmona pridūrė, kad nemėgstate staigmenų.“
Tai kurių galų statyti žmogų į tokią padėtį? Ar žmona tyčia „pakišo kiaulę“, ar tai jai labai juokinga?
Galbūt laidos vedėjams reikėtų atidžiau atsirinkti, kam skambinti? Bet pirmiausia norėtųsi, kad jie gerbtų pašnekovus ir kaip mažvaikiai nekikentų, kai pavyksta juos apgauti.
O savo artimiesiems esu aiškiai pasakęs – tokių „dovanėlių“ nenoriu ir niekada nenorėsiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
