Tokiomis akimirkomis, kai keliame vėliavas ir giedame valstybės himną, turbūt ne aš viena pajuntu tautos vienybę, tvirtybę ir pasididžiavimą savo valstybe.
Šiemetinės šventės taip pat laukiau su jauduliu. Kadangi šiek tiek sirguliuoju, nesiryžau eiti į šventinius renginius prie Prezidentūros ar Mindaugo tilto. Tuo labiau, kad ir orų prognozės nieko gero nežadėjo.
Likau namuose prie televizoriaus – stebėjau visas šventines transliacijas.
Daug švenčiančių jaunų ir vyresnių žmonių, patriotiškos dainos, gražūs sveikinimai – viskas puiku. Bet tikrai nesitikėjau, kad šventinę nuotaiką taip sugadins lietus, o tiksliau – netikusi šventės organizacija.
Kai per patį lietaus piką sugiedoti tautiškos giesmės ant Mindaugo tilto atėjo chorai „Ąžuoliukas“ ir „Liepaitės“, vos amo nepraradau: berniukai šlapiais prie kūno prilipusiais marškiniais, šlapiais plaukais, tirtantys nuo šalčio, pamėlusiomis lūpomis. Kaip jie dar sugebėjo giedoti – nesuprantu.
Virš valstybės vadovų, garbingų svečių galvų iškart atsirado skėčiai, o vaikai taip ir liko mirkti lietuje.
Ar organizatoriams buvo labai sudėtinga ant tilto pastatyti stogelį, saugantį nuo lietaus, ar bent jau parūpinti vaikams neperšlampančius apsiaustus?
Juk Vilniuje visą dieną kaupėsi debesys, tad buvo galima numanyti, kad kažkuriuo metu prapliups lietus.
Net žiūrėti nesinorėjo – matant tuos vargšus vaikus labai skaudėjo širdį.
Stebėjau, ką apie tai kalba žmonės – mačiau, kad žmonės dalijosi prezidento G.Nausėdos nuotrauka, kai jis kalba apie Lietuvą, o šalia peršalę dreba vaikai.
Tai kokia tokios šventės prasmė, kai vieni stovi po skėčiais, o sušalusiais ir permirkusiais vaikais niekas nepasirūpina? Ar šitaip ugdome vaikų tautiškumą?
Nenustebčiau, jei ne vienas jų šiandien jau gulėtų ligos patale.
Linkėčiau organizatoriams kitą kartą labiau pasiruošti, kad po šventės neliktume sugadinta nuotaika ir, neduok Dieve, sveikata.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
