Jos vardas Marija, susipažinome autobuse su turistine grupe važiuodami į Prahą. Vos įlipęs Vilniuje atkreipiau dėmesį į jos plačią šypseną, o užkalbinęs išgirdau nuostabų balsą.
Kai pradeda groti priedainį, pasižiūriu į jos dideles rudas akis, paglostau ilgus tamsius plaukus. Vis dar negaliu patikėti, kad tai atsitiko man. Svajonė išsipildė! Šoku su pačia gražiausia mergina pasaulyje, su tokia, kokią seniai svajojau sutikti. Žinojau, kad tai vieną dieną atsitiks!
Tai įvyko 2001 metų vasarą. Tada atrodė, kad gyvenimas tik gerėja – aš tik kylu į viršūnę ir niekad nenusileisiu žemyn. Juk viskas pradėjo taip smagiai: baigtas Vilniaus universiteto trečias kursas, šiltos dienos, kelionė su linksma kompanija į miestą, kuris nepalieka abejingų.
Iš pradžių taip ir buvo.
Aukso gatvėje ekskursijos vadovė kažką pasakoja apie ten įvykusį gaisrą, o mes su Marija stovime šiek tiek toliau ir kikename, nes mano naujoji draugė tyliai komentuoja vos ne kiekvieną gidės sakinį. Koks nuostabus juodaplaukės humoro jausmas! Visada norėjau linksmos merginos!
Kai nueiname ant Karolio tilto, palietęs Šv. Jono Nepomuko figūrėlę sugalvoju norą – kad taip gražiai užsimezgusi mūsų su Marija draugystė prasitęstų ir grįžus į Lietuvą.
Paskutinį vakarą Prahoje mūsų kompanija prisiperka čekiško alaus, vyno ir viešbučio kieme prasideda vakarėlis. Mes su Marija alkoholio negeriame. Mums linksma ir taip. Graži mergina negeria, nerūko, turi gerą humoro jausmą. Ką aš galiu pasakyti? Ji yra tobula!
Ir tada... Tada viskas pradėjo ristis į pakalnę.
Po vieno jau gerokai įkaušusio kelionės draugo frazės: „O ką, tau buvo blogai gyventi prie ruso?“ kilo karštos diskusijos, į kurias įsitraukė ir Marija. Deja visiškai ne taip, kaip tikėjausi. Pasirodo – jai irgi buvo geriau gyventi sovietiniais laikais...
„Panele, tau buvo tik dešimt metų kai ta „šlovinga“ epocha baigėsi! Ar tu bent supranti, ką kalbi? Dabar turime laisvę, beveik neribotas galimybes, apie kurias seniau tik pasvajoti buvo galima!“ – pagalvojau, bet garsiai to nesakiau.
Tikriausiai besikeičiant santvarkai Marijos tėvai prarado darbus ar santaupas rubliais ir dėl to jaunam žmogui įskiepijo ne kokias idėjas.
Bet ne idėjos čia man pasirodė baisiausia, o įniršis ir aistra, su kuria jos buvo ginamos. Prieš tai buvusi maloni mergina tapo panaši į įsiutusį žvėrį, galintį sudraskyti savo priešininką.
Negi ir mane taip pultų, jeigu pasakyčiau ką nors, kad jai nepatiktų? Ar aš tokios bendros ateities norėčiau?
Debatuose, jeigu taip galima juos pavadinti, nedalyvavau, nes nenorėjau gadintis nei vakaro, nei atostogų. Palikęs vakarėlio dalyvius ginčytis, pats nepastebimai išsliūkinau miegoti.
Kitą dieną audra jau buvo praėjusi. Marijos nuotaika vėl buvo gera, ji lyg niekur nieko autobuse atsisėdo šalia manęs, juk ant manęs tai nebuvo supykusi, o vakarykštės temos net neprisiminė. Visgi – kokia ji graži! O šypsena! Tokios tikriausiai dar niekad nebuvau matęs.
Linksmai praplepėjome iki pat Vilniaus. Šypsojausi ir aš, nors viduje viskas kunkuliavo. Visokie klausimai sukosi galvoje: „Kodėl net Marija nėra ideali mergina? Negi tokių nebūna? Juk tiek nedaug trūko iki tobulybės...“
Viską kelią iki Lietuvos svarsčiau, ką daryti toliau. Galvojau, kad turint daug laiko, valios bei kantrybės gal ir galima pakeisti kitą žmogų, palenkti jį į gerąją pusę... Bet jeigu ne? O jei ir toliau lydės tokie konfliktai?
Apsisprendžiau. Nors ir nebuvo lengva.
Lenkijoje dar švietė saulė, o Vilniuje buvo jau sutemę ir pylė kaip iš kibiro.
Kai Marijos atvažiavo pasiimti tėvai, jai pažadėjau, kad kitą dieną paskambinsiu. Pamojavau ir neatsisukdamas nuėjau tamsą. Stambūs lašai plovė man galvą, o mintyse skambėjo liūdna ką tik autobuse girdėta Simono ir Garfunkelio daina „Boxer“. Mūsų išsiskyrimo daina...
Marijai taip ir nepaskambinau. Iš pradžių, nes taip buvau nusprendęs. O po to, kai persigalvojau, nebežinojau, kaip tą merginą surasti. Buvau įsivedęs tik jos numerį, bet pamečiau telefoną, ir visi kontaktai pražuvo. Per tas kelias dienas tauškėme visokius niekus, tačiau elektroninio pašto adresais neapsikeitėme, galvojom, kad spėsim. Aš net nepaklausiau, iš kokio ji universiteto.
Daugiau niekada jos nemačiau.
Devyniolika metų praėjo nuo tos dienos, o aš vis dar apie pagalvoju apie tą (beveik) tobulą moterį – Mariją. Ar teisingai pasielgiau? Nežinau ir tikriausiai niekada nesužinosiu.
Gal buvau kartelę iškėlęs per aukštai ir po to likau prie suskilusios geldos? Nereikėjo taip daryti. Idealių žmonių nėra, bet ir nereikia – juk visi kažkaip nugyvena gyvenimus ir nebūdami tobuli...
Šis rašinys – skaitytojų rašinių konkurso „Atostogų romanas“ dalyvis.
Gal per atostogas sutikote žmogų, su kuriuo užsimezgė toks tvirtas ryšys, kad vienas kito iš glėbio nepaleidžiate iki šiol?
O gal galvą pametėte dėl žmogaus, kuris, atostogoms pasibaigus, dingo ar pasirodė nevertas jūsų dėmesio? Patyrėte nuotykį, kurio nepamiršite visą gyvenimą?
Dalinkitės savo istorijomis su portalo lrytas.lt skaitytojais – laukia puikus prizas!
Geriausios, populiariausios istorijos autorius bus apdovanotas nakvyne dviems asmenims arčiausiai Baltijos jūros esančiame SPA centre SPA „Amber Palace“ su švediško stalo pusryčiais ir SPA pramogomis.
Čia jūsų lauks subtili prabanga, nepakartojamas vaizdas į jūrą ir gaivinantys SPA malonumai.
Rašinius konkursui siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt
Jūsų istorijų laukiame iki liepos 10 d. Laimėtoją, vertindama rašinių populiarumą, išrinks trišalė komisija: „Bendraukime“ redakcija, „Lrytas.lt“ reklamos skyrius ir SPA „Amber Palace“.
Laimėtojas bus paskelbtas liepos 14-ąją.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
