Vaiką su paspirtuku partrenkusi vairuotoja išgyveno tikrą pragarą: tėvams turi vieną klausimą

Tikiu, kad po to, ką pasakysiu, supermamytės ir supertėveliai komentaruose mane ims pulti ir drabstyti purvais, tačiau viliuosi, kad skaudi mano patirtis nuramins ar bent paguos kitus vairuotojus, kuriems likimas po ratais pakiš... vaiką.

123rf nuotr.
123rf nuotr.
123rf nuotr.
123rf nuotr.
123rf nuotr.
123rf nuotr.
123rf nuotr.
123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Laima iš Vilniaus

Jul 25, 2020, 11:45 AM

Vairuoju jau 15 metų ir, kaip dauguma žmonių, kuriems tenka daug važinėti mieste, esu turėjusi porą mažų incidentų: vieną kartą į mano mašiniuko galą įvažiavo užsižiopsojęs pirmakursis, kitą – slidžiame kelyje pati nesuvaldžiau automobilio.

Tačiau visos šios nelaimės buvo tokios smulkios, kad kainavo tik įbrėžimus ar minimalius automobilių apgadinimus. Todėl tai, kas nutiko šių metų gegužę, mane taip sukrėtė, kad apie tai galiu drąsiai kalbėti tik dabar.

Po darbo įprastu maršrutu važiavau namo, kai vienoje iš siaurų gatvelių tarp daugiabučių (ne kiemų, o gatvių), išniro vaikas ant paspirtuko. Bandžiau stabdyti, bet... 

Smūgis – ir vaikas atšoko, nukrito ant žemės ir liko gulėti.

Net ir dabar viską atsimenu kaip sapne: bėgu prie jo, jis be sąmonės, skambinu 112, atvyksta medikai, policija, vaikas jau kiek atsipeikėjęs, bet nesiorientuoja aplinkoje. Tai buvo ilgiausios mano gyvenime, kaip vėliau paaiškėjo, 8 minutės.

Kol atvyko tarnybos, lyg ir buvo daugiau vaikų aplink, matyt, kažkuris nubėgo ir pakvietė partrenkto berniuko tėvus. Jie pasirodė, kai medikai jau apžiūrinėjo vaiką, o aš kalbėjau su policininku ir bandžiau papasakoti, kas įvyko. 

Mama puolė prie vaiko, o tėvas – prie manęs. „Tu už tai sumokėsi!“ – sušnypštė kažką panašaus. Įsiutau ir rėžiau: „Už ką? Už tai, kad neprižiūri savo snarglio?“ 

Tą pačią akimirką pasigailėjau, nes labiausiai bijojau, kad galėjau rimtai suluošinti vaiką, o juk jis nekaltas. Jis vaikas (kaip vėliau paaiškėjo – devynmetis), kuriam puspročiai tėvai nupirko paspirtuką ir pasakę „tik nevažiuok į gatvę“, patėškė savo užpakalius bute nematydami reikalo žiūrėti, ar vaikas elgiasi kaip liepta.

Netrukus teko pasitikrinti blaivumą. Be jokios baimės tai padariau ir stebėjau, kaip tėvas sekė, ar tik alkotesteris neparodys promilių. Pareigūnas užfiksavo nulius ir paprašė medikų mane apžiūrėti, net policininkas matė, kad mane ištiko šokas! 

Tuo metu tėvas ėmė rėkauti kažką, kad jų gatvėje „visi skraido“, tvirtindamas, kad turbūt važiavau didesniu nei leistina greičiu.

Išsigandau. Negi galėjau? Policija matavo įvykio vietą, kažką žymėjosi. Kračiau savo atmintį, bet neprisiminiau, kad būčiau skubėjusi, netgi priešingai. Medikai pasakė, kad esu kiek sukrėsta ir kad būtų geriau, jei mane kažkas parvežtų namo, o ten – išgerčiau kokių lašiukų nuo nervų.

Vaiką išvežė į ligoninę, jam lūžo ranka, šiek tiek sukrėstos smegenys. Laukiau, kol manęs pasiimti atvažiuos vyras, o priėjęs pareigūnas patarė: „Matei tėvą? Pasisamdyk advokatą“. Ačiū tam žmogui iš visos širdies, nes supertingūs tėveliai mano gyvenimą kelioms savaitėms pavertė tikru pragaru.

Advokatas, kurį pasirinkau, iš pat pradžių mane nuramino, kad visi įrodymai – mano naudai, mat liudininkai patvirtino, kad vaikas išniro staiga, o aš gatve tikrai neskridau. 

Tėvai bandė terorizuoti ir reikalauti, kad sumokėčiau už jų vaiko gydymą, tačiau mano advokatas patarė reikalauti atlyginti už automobilio apgadinimą – ir čia supertėveliai atšoko.

Beje, kadangi berniukas buvo mažametis, įsivėlė vaikų teisių atstovai. Tai buvo puiki žinia man, nes staiga pajutę, kad dega jų „sėdynės“, tėvai prie manęs nebelindo. 

Kodėl apie tai panorau papasakoti dabar? Baigėsi tyrimas, aš nekalta, o tėvai vis dar aiškinasi su vaikų teisėmis, ir linkiu, kad bėdų turėtų dar ilgai. Ne tik todėl, kaip elgėsi su manimi, bet todėl, kad tokie žmonės neturėtų auginti vaikų, neprižiūrimi institucijų.

Atėjus vasarai buvo net baisu sėsti prie automobilio vairo, nes kasdien matau vaikus ant paspirtukų, ir tikrai ne visada šalia yra suaugęs juos prižiūrintis asmuo.

Tokiems tėvams turiu klausimą: ar jums dzin, kas nutiks jūsų vaikui, nes galite „pasidaryti“ kitų? Negi tikrai jus taip užkniso jūsų pačių vaikai, kad išsiunčiate juos bet kur, kad tik nelįstų į akis? Ir tik nereikia dainelės, kad „pasakėte būti kieme“. Turiu jums išduoti paslaptį – jie neklausys! Pamirš, nepagalvos, netyčia išvažiuos – jie maži vaikai, jiems galima. 

O koks jūsų, tėveliai, pasiteisinimas? Ar jūs tokie kvaili, kas aklai tikite mažu vaiku? Jei manote, kad vairuotojai privalo rūpintis jūsų vaikų sveikata ir gyvybe – jūs klystate. Jūsų vaikas – jūsų atsakomybė, ne mano ar kito vairuotojo.

Kasdien skaitau apie vairuotojo „nukirstą“ vaiką ar suaugusį asmenį su paspirtuku. Nuoširdžiai užjaučiu visus, kurie jaudinasi, nemiega naktimis ir net patiria traumą dėl tokių žmonių. Taip, tikiu, kad dauguma vairuotojų nekalti, nes pati mačiau, kaip veikia paspirtukininkų smegenys – jų nėra! 

Net neįsivaizduoju situacijos iš šitos išeities, nes, atrodo, kad kasdien gatvėse vis daugiau paspirtukų. Gal viskas pasikeis, ir jie taps atsargesni, kai visus išdaužysim? 

Tikiuosi, kad skaudi pamoka nepareikalaus didžiausios jūsų ir jūsų vaikų, mieli paspirtukininkai, kainos.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.