Labai gaila, kad pasaulyje apnuogintos krūtys ir gilios iškirptės vis dar suvokiamos tik kaip seksualumo ir moteriškumo simbolis, bet prigimtinė jų paskirtis – išmaitinti ir išauginti kitą gyvybę – kelia pasibjaurėjimą arba mažų mažiausiai verčia nudelbti akis. Ir, kas keisčiausia, bjaurisi ir piktinasi ne vyrai, bet kitos moterys.
Per daugiau nei dvejus metus iš savo aplinkos pažįstamų, kolegių, bičiulių, giminaičių ar kaimynių sulaukiau tiek replikų ir netgi žeminančių komentarų, kad galėčiau, liaudiškai tariant, juos ir vežimu vežti.
„Man tai jau šlykštu, kai vaikas jau su dantimis ir vis dar krūtį čiulpia“, – raukosi kaimynė, kai laiptinėje kalba pasisuka apie vaiko mitybą.
„Jam normalaus maisto, kokio lašinio jau reikia, o ne tavo pieno. Atsigerti jam geriau jau duok vandens“, – burba anyta.
Tokios ir panašios vyresnio amžiaus pažįstamų moterų replikos manęs jau nestebina. Maniau, kad žindančiomis moterimis baisisi tik sovietmečio laikų tamsuolės. Tačiau pasitaiko ir vis nustebinančių jaunų moterų komentarų.
„Tai kiek dar tą vaiką maitinsi? Žinai, kad nesveika berniuką taip ilgai žindyti? Po to turės užaugęs psichologinių bėdų“, – rėžia man trisdešimtmetė kolegė.
Jei kas ir turi psichologinių bėdų, tai tokios moterys, kurioms krūtys kelia pasišlykštėjimą, o natūralus vaiko maitinimasis – panieką.
Aš net nebesivarginu aiškinti, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja žindyti vaikus mažiausiai iki dviejų metų.
Kai kuriuose kraštuose mamos savo vaikus krūtimi maitina ir iki ketverių, ir net iki šešerių metų. Taip, kaip maitindavo savo atžalas mūsų protėvių moterys.
Nieko neturiu prieš mišinukus ir juos savo vaikams siūlančias mamas. Man, kaip natūralios ir prieraišios motinystės šalininkei, tai niekada nekliuvo.
Aš nežeminu ir negėdinu tų mamų, kad jos savo vaikams duoda ne pilnavertį ir natūralų mamos pieną, bet cheminį produktą.
Nesibaisiu, kaip liūdna ir gaila man tų vaikų, kurie ar parkuose, ar savo lovytėse čiulpia gumos gabalą, mamos krūties surogatą.
Aš kalbu tikrai ne apie tuos atvejus, kai mamos neturi fizinių galimybių maitinti savo vaikų krūtimi.
Kalbu apie tas, kurioms pašildyti buteliuką yra paprasčiau, natūraliau ir estetiškiau nei maitinti krūtimi. Ir jų požiūrio aš tikrai nepakeisiu.
Tai kodėl jūs bandote keisti manąjį? Kodėl krūtimi maitinančios mamos vis dar turi bėgti slėptis už užuolaidų ar lindėti tualetuose?
Žindyvės ne taip ir seniai žindydamos pozuodavo garsių dailininkų paveikslams, maitindavo kūdikius laukuose, o bažnyčiose netgi turėjo specialius suolus.
Sovietmečiu darbo liaudis išvarė motinas į kolūkius ir gamyklas, todėl mamos pieną pakeitė mišinukai, o ne tik maistą, bet ir nusiraminimą kūdikiui dovanojančią krūtį – žindukas.
Sovietmečio moterys tapo mišinukų pramonės ir tuometinės sistemos aukomis. Tuo metu netgi gydytojai liepdavo girdyti vaikus mišinuku ar saldintu vandeniu.
Su tokiomis nuostatomis sovietmečio laikų moterys užaugino ir savo dukras, kurioms natūralus maitinimas kelia bjaurastį, nes jos pačios vaikystėje to neturėjo.
Būkime tolerantiškesnės ir supratingesnės. Turėjome seniai išaugti tą gūdų laikmetį, kai visi visko bijojo ir visi nuo visų slėpėsi. Juk gyvename laisvoje ir nepriklausomoje šalyje, įkvėpkime laisvės ir leiskime laisvai kvėpuoti kitiems.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
