Ir net širdį spaudžia tai matant. Nes man tai primena mano vestuvių dieną, kuri būtų buvusi viena laimingiausių gyvenime, jei ne vienas bet...
Savo istoriją pasakoju, nes noriu, kad ji pasiektų būsimas anytas, ir jos, gal ir ne iš blogos valios, bet nesugadintų jaunamartėms nuotaikos tokią svarbią dieną.
Su būsimuoju vyru susipažinome mūsų bendrų draugų vakarėlyje. Simpatija buvo abipusė, tad jau kitą dieną dviese vaikštinėjome po Bernardinų sodą, o po to ėjome pavakarieniauti.
Abu išsilavinę, dirbantys ir siekiantys karjeros. Niekam neįsipareigoję. Beje, ir vienturčiai, neturintys nei brolių, nei seserų.
Tik ne iškart sužinojau, kad Arnas – pavadinsiu jį taip – kelias įmones valdančio verslininko sūnus. O jei ir būčiau žinojusi, tai niekaip nebūtų pakeitę mano nuomonės apie jį. Arnas gyveno atskirai nuo tėvų ir bandė pats susikurti sau pagrindą po kojom.
Apsigyvenome kartu, susipažinome su vienas kito tėvais, pusbroliais ar pusseserėmis, draugais.
Susižavėjimas, meilė, piršlybos – viskas klostėsi standartiškai.
Sužinoję apie vestuves mano tėvai nuoširdžiai apsidžiaugė. O jo mamos pirmoji reakcija buvo – nepatikėsit! Na gerai, ne pirmoji, gal antroji ar trečioji, tačiau dar tą patį vakarą prie mūsų bendros vakarienės stalo ji savo vyrui ėmė krykštauti: „Klausyk, tai ne veltui aš tą kostiumėlį Londone pirkau! Dar svarsčiau, ar turėsiu kur su tokiu prašmatniu pasirodyti. Štai ir geriausia proga!“
Prisimenu, tuomet nusišypsojau, gal net apsidžiaugiau, kad jai tai teikia džiaugsmo.
Jau vėliau, kai intensyviai ruošėmės vestuvėms, kartą jos paklausiau, koks tas kostiumėlis. O jį pamačiusi net nutirpau. Elegantiškas, labai gražus, bet... juodas kaip naktis!
Gal tai ir prietaras, bet girdėjau, kad juodas anytos drabužis – bloga lemiantis ženklas.
Mano anyta – jaunatviška, ilgaplaukė moteris. Pamatę jos liekną figūrą ir ilgas kojas niekas jai neduoda 53-ejų. Atrodo kaip baigianti ketvirtą dešimtį. Neabejoju, kad su tuo kostiumėliu ji būtų atrodžiusi pritrenkiamai.
Tačiau per savo sūnaus vestuves vilkėti juodai?
Bandžiau kažką sakyti apie blogą lemtį, mačiau, kad nelabai suprato.
Grįžusi namo kritau ant sofos ir apsiverkiau. Arnas taip pat nelabai suprato, kodėl aš taip jautriai reaguoju į jo motinos apdarus, tačiau dėl manęs pats pasikalbėjo su mama.
O po kelių dienų ji paskambino ir nuramino mane pasakiusi, kad apsigalvojo, pasirinks kitą rūbą.
Nors mudu su Arnu buvome sukaupę nemažai pinigų vestuvėms, neapsiėjome be tėvų pagalbos. Tiksliau, jo tėvų. O dar tiksliau – jo tėvai tarsi nejučia ėmė diriguoti visam paradui. Kaip supratau, norėjo puotos sau ir savo draugams. Nes juk jų vienturčio vestuvės!
Buvo sukviesti ne tik draugai, bet ir įvairūs verslo partneriai. Tad vakarėlis turėjo būti aukšto lygio.
Anyta man rekomendavo madingą siuvėją, kelis kartus pati užsuko pažiūrėti, kaip atrodys mano suknelė.
Per rūpesčius net pamiršau – o kaip atrodys ji? Kartą užsiminė, kad įsigijo naują suknelę, tačiau ją pamačiau tik per vestuves, prieš pat išvažiuojant tuoktis.
Ir išsižiojau. Jos suknelė buvo tikrai elegantiška ir graži. Bet... ji buvo beveik balta. Tai yra, labai šviesi, turinti švelnų rausvą atspalvį – tokias sukneles, mačiau, kai kurios nuotakos renkasi...
Taip ir nesupratau: čia iš keršto už tą juodą kostiumėlį ji man taip? Ar iš pavydo, kad tik aš viena nebūčiau dėmesio centre?
Tiesą sakant, tąkart nurijau tą piliulę – man svarbiau buvo mudviejų su Arnu žingsnis kartu į ateitį. Pasistengiau nekreipti dėmesio į aplinkybes, kurios neturi jokios įtakos mūsų gyvenimui.
Smagiai atšokome vestuves. Jeigu tai nebūtų buvusios parodomosios vestuvės verslo partneriams ir uošvių draugams, būtų buvę dar smagiau.
Bet dabar, praėjus porai mėnesių, žiūrinėju mūsų vestuvių nuotraukų albumus ir... visur matau dvi nuotakas. Abiejų suknelės ryškiai išsiskiria iš minios. O plati anytos šypsena daug kur net užgožia mano.
Argi tai ne kiaulystė?
Nieko jai nesakiau – juk brandi moteris, turėtų pati susivokti. Bet aš pati, ruošdamasi į draugių ar pusseserių vestuves, niekada nesistengiau ir nesistengsiu būti gražesnė už nuotaką. Nes ji turi būti puotos karalienė.
Gaila, kad mano anyta to nesuprato. Tik dabar galvoju: kažin, ko dar iš jos galiu tikėtis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
