Deja. Su ašaromis akyse ir širdgėla širdyje bandau migracijos skyriuje paaiškinti, kodėl aš taip ilgai delsiau ir neatsisakiau pilietybės – savo prigimties, meilės Lietuvai, savo kraštui.
Prieš mane sėdinti darbuotoja bando mane nuraminti – kas čia žino, laikas parodys, galbūt dar viskas pasikeis. Lieka užpildyti dokumentus ir laukti.
Iki šiol gyvenu ir laukiu. Galbūt kai kurie mane smerks, galbūt supras, nes jiems patiems tai teko patirti.
Kodėl nusprendžiau priimti kitos šalies pilietybę, klaus treti.
Kartais gyvenimo kelias sukasi ne ta linkme, kaip mes patys norime ar planuojame. Mano kelias, o kartu ir mano dukrytės, pasisuko priešinga, nesuplanuota vaga – daugiau nei prieš aštuoniolika metų atsidūrėme Vokietijoje.
Aplinkybės privertė keisti gyvenimo kelio kryptį. Be finansinių galimybių, turint tik svetimos kalbos pagrindus (maždaug prieš 22 metus dirbau aukle Vokietijoje) ir didele nežinia.
Jei yra kažkokios aukštesnės jėgos virš mūsų, tai jos, o gal paprasčiausias likimas atsiuntė man Meilę, Šilumą, Gėrį ir Tikėjimą. Sutikau savo gyvenimo meilę. Susituokėme, praėjome kartu ne vieną išbandymą, susilaukėme dukrytės.
Kelionės namo, į Lietuvą, buvo ne tik kupinos džiaugsmo, bet kaskart suteikdavo naujų rūpesčių.
Iki šiol nepamiršau to, ką teko patirti Lietuvos uoste, Klaipėdoje.
Vėlyvą vakarą stovime Klaipėdos uoste ir laukiame įvažiavimo į keltą. Lėtai judame į priekį.
Mažoji, dar vos pusės metukų sulaukusi, nerimauja. Laikas būtų maitinti. Automobilyje didėja įtampa, kadangi viskas juda per lėtai.
Prie mūsų priėjęs vienas iš uosto pasienio karininkų paprašo dokumentų ir dingsta su viskuo pastato viduje. Laikas bėga, įtampa didėja.
Grįžta ir pareiškia, kad vyresnioji dukrelė turi likti Lietuvoje. Priežastis neaiškinama. Jos kita pavardė, ir viskas.
Mes visiškai sutrikę, pavargę ir jau nervinamės – juk įvažiavome be problemų, o ir visi įmanomi reikalingi dokumentai pateikti. Bandome aiškintis. Nieko!
Mažoji jau klykia, aš bandau likti rami, bet prakaitas ir karštis išduoda mano susijaudinimą, o vyras praranda visas geras manieras ir pakelia balsą. Vyresnėlė persigandusi, verkia.
Neiškentusi prašau kviesti atsakingą asmenį. Vyriškis vėl dingsta tamsoje.
Vidurnaktis. Lieka nedaug laiko, ir keltas išplauks be mūsų.
Pareigūnas grįžta, atiduoda dokumentus ir nieko nepaaiškinęs, neatsiprašęs už nemalonumus siunčia mus į kelto pusę.
Po šio įvykio ir ilgų svarstymų nusprendžiau, kad, ko gero, būtų paprasčiau, jei turėtume vokiškus pasus. Pilietybę priėmėme, ir tokių problemų nebeiškilo.
Vyras pramoko lietuviškai, vyresnioji dukrytė baigė mokyklą ir eina savo keliu, mažoji džiaugiasi kiekvienomis atostogomis pas senelius „rūgpienių kaime“, aš baigiau dar vienus mokslus ir įgyvendinau savo svajonę tapti darželio auklėtoja.
Antrais namais vadinamoje šalyje atsivėrė kitos galimybės, kuriu tąkart neturėjau Lietuvoje. Čia gyvenant gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Ilgainiui dingo egzistencinės baimės, nerimo naktys, rūpestis dėl kiekvieno cento ir kiekvienos naujai išaušusios dienos.
Išliko meilė Lietuvai – gimtinei, namams, šeimai. Su džiaugsmu ir pasididžiavimu visiems pasakoju, iš kur esu kilusi, kur ir kokia graži yra mūsų Lietuva – gamta, žmonės, įdomi ir įvairiapusė istorija.
Mes turime dvejus namus – tai Lietuva ir Vokietija. Kas neatsitiktų ir koks būtų Lietuvos valdininkų sprendimas – širdyje ir visoje sieloje aš visada liksiu lietuvė ir šiuos jausmus perduodu savo vaikams.
Mieli skaitytojai, žinoma, yra visokių nuomonių dėl dviejų pilietybių – bet kodėl gi ne?! Viskas keičiasi, tai gal būtų laikas keisti kai kuriuos pasenusius požiūrius – juk iš to laimės visi.
Aš neprarandu tikėjimo ir laukiu protingų žmonių sprendimo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
