Daug metų žinojau apie slaptą vyro gyvenimą – dabar gailiuosi tik vieno

Ilgus metus buvau nemylima žmona, tarnaitė, vaikų motina, skalbėja, virėja, bet tik ne mylima moteris. Dabar ištekėjau antrą kartą, sūnūs užaugę, atrodo, reikėtų viską pamiršti ir nebesikapstyti praeityje.

Niekas man nebekompensuos šitiek pasiaukojimo ir kančios metų, teigia Dana.<br>123rf nuotr.
Niekas man nebekompensuos šitiek pasiaukojimo ir kančios metų, teigia Dana.<br>123rf nuotr.
Niekas man nebekompensuos šitiek pasiaukojimo ir kančios metų, teigia Dana.<br>123rf nuotr.
Niekas man nebekompensuos šitiek pasiaukojimo ir kančios metų, teigia Dana.<br>123rf nuotr.
Niekas man nebekompensuos šitiek pasiaukojimo ir kančios metų, teigia Dana.<br>123rf nuotr.
Niekas man nebekompensuos šitiek pasiaukojimo ir kančios metų, teigia Dana.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Dana

Oct 25, 2020, 6:35 PM, atnaujinta Oct 25, 2020, 6:35 PM

Tačiau aš noriu kalbėti, noriu išsakyti, ką jaučia moteris, kai jos vyras turi kitą. Noriu, kad kitos moterys nekentėtų tiek, kiek kentėjau aš, kad skirtųsi, nes niekas nepasikeis.

Ta kita atsirado labai seniai, jaunėliui tebuvo nepilni metukai. Iki jos atsiradimo sugyvenome kaip ir visi – vyras gal ir nebuvo dėmesingas, tačiau elgėsi žmogiškai. Atsiradus meilužei, kuri buvo dešimčia metų jaunesnė, dar visai pienburnė, viskas ėmė keistis.

Pirmiausia dingo bet koks intymumas. Ėmėme gyventi kaip brolis ir sesuo. Tačiau jis gulėjo mūsų vedybinėje lovoje. Bet koks bandymas suartėti baigdavosi šiurkščiu atstūmimu, galiausiai jis sugalvojo išeitį – ėmė apsimetinėti esąs impotentas, sakė, kad darbe pervargsta. 

Iš tiesų jis namie būdavo labai mažai. Pareidavo vėlai vakare, išeidavo anksti ryte.

Labai greitai iš maišo išlindo yla. Tai vieni, tai kiti žmonės pasakodavo, kaip matė mano vyrą su puošnia jaunikle. Jie visiškai nesislapstė, bet kai aš pasakiau viską žinanti, jis pirmą ir, beje, paskutinį kartą prieš mane pakėlė ranką. 

Verkiau, rėkiau, klausiau – ko tu guli mano lovoje? Jis atsakė, kad guli tiesiog savo lovoje, o jei man nepatinka, aš galiu nešdintis. Klausiau, kodėl tuomet valgo mano paruoštą maistą. Jis atsakydavo, kad tiesiog valgo maistą, jam visiškai nesvarbu, kas jį gamino. 

Klausiau, kodėl jis išvis su manim gyvena, kodėl pas ją neišeina, jis atšaudavo: jei tau negerai, tai ir eik, kad nori. Galiausiai klausiau, o kaip vaikai. Jis atsakė, kad jeigu aš su vaikais išeisiu, jis lankys, savo jaunai moteriai jų neužkraus, nes ji apskritai nenori vaikų, net savo turėti nenori, jau nekalbant apie svetimus. Tačiau pasakė, kad vaikus lankysiąs, ir tėvą jie turės.

Ar jūs suprantate? Jis norėjo, kad aš išeičiau, o jis liktų karaliauti išpuoselėtuose namuose. Jis norėjo, kad vaikus aš auginčiau, o jis tik ateitų su vaikais pasikalbėti ir nuteikinėti prieš mane.

Neišėjau iš tiesų tik dėl vaikų. Nes mačiau, kaip vyras ėmė manipuliuoti, ypač vyresniuoju, kaip pradėjo nuteikinėti prieš mane. Buvau per silpna išeiti, nes bijojau, kad gali vaikus nuteikti taip, kaip jam reikės. Juk aš, mama, jais būčiau turėjusi rūpintis, ir pabarti, ir nubausti, kai reikia, o čia ateis tėtušis per išeigines ir toks geras geras, nesibarantis, vaikai jo pasiilgę. 

Neišėjau ir todėl, kad neleido išdidumas, neleido skurdo baimė. 

Ir visgi giliai širdyje tikėjausi, kad viskas pasikeis, jauniklė pamatys, kad jos neveda ir susiras sau lygų jauniklį. Arba mano vyrui meilužė nusibos. Lankiausi pas psichologus ir netgi dvasininkus.

Tačiau veltui tikėjausi. Praktiškai šeimą išlaikiau aš. Jis sumokėdavo tik už elektrą. Jo pinigai buvo jo, o mano atlygis – visos šeimos. Rūpinausi vaikais, namais, teko daug dirbti, užsimiršdavau. 

Būdavo geresnių dienų, kai ilgą laiką nieko nesigirdėdavo apie meilužę, jau tikėdavausi, kad jos nėra. Būdavo ir šeimos švenčių, netgi visa šeima išvažiuodavome į Palangą. Buvo ir taip, kad jis ne kartą norėjo mane „paimti“, nes taip suveikdavo rytinė vyriška fiziologija, tačiau aš jau nebegalėjau peržengti barjero. 

Kartais ir dviese pabūdavome, gana maloniai pasikalbėdavome, bet tik iki tol, kol aš ko nors neleptelėdavau apie neištikimybę. Tada jis persiusdavo, rėkdavo, kad tai ne mano reikalas. Ir tada suprasdavau, kad meilužė niekur nedingo – ji yra.

Kartą atsitiktinai pamačiau juos gatvėje. Nuo to laiko, kai išvis apie ją sužinojau, buvo praėję keliolika metų, mano vyresnysis jau buvo baigęs mokyklą. Ji buvo nebe jauniklė, tačiau aš pasijutau labai menka, negraži, nusidėvėjusi – meilužė buvo ne tik prabangiai pasipuošusi, bet ir labai graži.

Jaučiausi bjauriai ne tik dėl to, susidėjo viskas: pamačiau, kaip su ja elgėsi mano vyras, ir buvo aiškiai matyti, kad įsimylėjęs – gerai pažįstamo žmogaus judesiai, žvilgsnis viską išduoda. 

Aš dar tikėjausi, kad ji tiesiog šiaip eilinė kekšytė. Deja ne, po to, kai ją pamačiau, daugiau pasidomėjau. Ji turėjo savo verslą, kurį parūpino tėvai, mano vyras, pasirodo, ten buvo įdarbintas. Sugriuvo visos mano mažos viltys, kad ta meilužė bent jau nelaiminga. 

Aš bent jau vaikus turiu. Bet jai labiausiai rūpėjo mano vyras, o ne kurti savo šeimą. Kaip gali moteris taip mąstyti, gyventi? Man netelpa galvoje. Aš niekaip nesuprantu, kodėl jos tėvai nieko jai nesakė, kai dar buvo piemenka? Aš niekaip nesuprantu, kam jai reikia vedusio vyro? Kodėl tėvas nepaėmė jai gero diržo?

Ir kartu niekaip nesupratau, kodėl mano vyras tiek metų pas ją neišėjo? Aiškiai mačiau, kad ją mylėjo, kaip ir ji jį, ir tai man buvo skaudžiausia. Niekada nedraudžiau jam išeiti, nešantažavau, nekėliau jokių isterijų, nemanipuliavau vaikais. O jis manipuliavo. 

Sūnūs – jo kopijos, su manim bendrauja tik iš pareigos, jokio nuoširdumo, neprisibeldžiu į jų širdį. Aš tik pati nenorėjau išeiti.

Tiesa, jis pagaliau išėjo, tiksliau, atėjo ta pati meilužė ir išsivedė. Atsimenu, jis sirgo, savaitę gulėjo. Atvažiavo automobiliu, įėjo į mūsų namus, ėmė mane plūsti baisiausiais žodžiais, kad aš nesirūpinu „jos ponu“, liepė jam pasiimti būtinus daiktus, kitus vėliau galės pasiimti. 

O jis tylėjo, nei žodžio nepasakė. Išėjo, o pavymui išgirdau mano adresu mestą frazę: „Tegul paspringsta kalė savo butu.“

Niekas man nebekompensuos šitiek pasiaukojimo ir kančios metų. Ištekėjau antrą kartą, gal nors trumpam pabūsiu laiminga. 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.