Garbaus amžiaus vilnietė, kuri prieš keletą metų buvo patyrusi insultą, spalio 22 dieną apalpo, griuvo, galva trenkėsi į grindis ir durų slenkstį, prarado sąmonę.
JAV gyvenantis ir šios šalies pilietybę turintis jos sūnus, dabar viešintis gimtinėje, pasakojo, kad mama atsigavo, tačiau per kitas dvi dienas apalpo dar kelis kartus. Kartu moterį ėmė staiga apleisti jėgos – pasak Eugenijaus, ji nebesugebėjo net pakilti iš lovos. Nors dar dieną iki kritimo jiedu kartu vaikštinėjo gamtoje.
Sūnaus teigimu, po griuvimo atsirado emocinių problemų, moteriai tapo sunku orientuotis, logiškai mąstyti. Jis įtarė, kad mama ir vėl patyrė insultą, tačiau moteris nė už ką nenorėjo važiuoti į ligoninę.
„Sakė, čia ne Amerika – iškankins laukiant, nieko neras ir paleis namo“. Įvertinęs dar ir tai, kad ligoninėje galima užsikrėsti Covid-19, su mama nesiginčijau. Tikėjausi, gal kaip nors apsieisime“, – pasakojo nuo 1988-ųjų JAV gyvenantis Eugenijus.
Vyro teigimu, mamai sunku būti kitoje aplinkoje ne tik dėl senyvo amžiaus – moteris viena akimi visai nemato, o kita tik vos vos. Namuose ji vaikšto apgraibomis.
Šeštadienį, spalio 24-osios rytą, moteriai dar kartą apalpus situacija pasidarė kritinė. „Pamaniau: na, negali ligoninėje būti jau taip blogai, iškviečiau greitąją pagalbą“, – pasakojo jos sūnus.
Medikai atvažiavo gana greitai, bet nuo to momento, pasak vyro, viskas klostėsi daug blogiau, negu vaizduotė leidžia įsivaizduoti.
„Greitosios gydytoja po abstrakčių filosofiškų ginčų, ar mama apalpo, ar prarado sąmonę, nenorom sutiko ją vežti į ligoninę, esančią Lazdynuose (RVUL – red.). Aš buvau įspėtas – manęs į ligoninę neįleis, bet maniau – greitosios gydytoja juk žino situaciją, viską perduos medikams“, – pasakojo vyras.
Prisiskambinti į priimamąjį nepavyko
Praėjus kelioms valandoms jis paskambino mamai ir paklausė, kas vyksta.
„Ji išvargusiu balsu išaimanavo: „Guliu koridoriuje ant sofos, niekas prie manęs neprieina“, – pasakojo Eugenijus. – Dar po kurio laiko mama man paskambino pati: „Labai noriu į tualetą – neištversiu – niekas nepadeda“. Nesustodamas bandžiau prisiskambinti į ligoninės priimamąjį, kad kas nors jai padėtų – bergždžiai. Mamos balse vis kilo panika: ji skundėsi ne tik tuo, kad negali nueiti į tualetą, bet ir troškuliu. „Neištversiu. Apalpsiu – neturėjau sutikti važiuoti čia...“
Po kelių kankinančių valandų ligoninėje moteris galiausiai pranešė sūnui: ją greitąja parveš į namus. Po to laikas slinko kankinančiai lėtai.
Paskutiniai senyvos moters telefono skambučiai iš ligoninės skambėjo maldaujančiai ir desperatiškai: „Mano pūslė tuoj sprogs, neištversiu daugiau, padėk man...“
Priimamajame ir toliau, pasak Eugenijaus, į skambučius niekas nereagavo.
Pagaliau greitoji parvežė jo mamą namą, 4 vyrai išsigandusią senyvą moterį įnešė į vidų.
„Jos pūslė neištvėrė kankinimo ligoninėje – matėsi iš kiaurai peršlapusių kelnių...“ – su kartėliu balse pasakojo vyras.
Išvežė dėl galvos – patikrino nugarą
Tačiau tai buvo dar ne viskas.
Perskaitęs mamai įduotą išrašą jis nustėro. „Pasirodo, kad užuot patikrinus, ar mama nepatyrė smegenų sutrenkimo, kraujo išsiliejimo, insulto, jai buvo patikrinta nugara. Diagnozė: „Stuburo juosmens dalies sumušimas“, „bendra būklė – patenkinama“. Nė žodžio apie galvą, smegenis, alpimus.
Kančios, pažemintas orumas, rizika užsikrėsti koronavirusu – viskas veltui. O grižus prisidėjo dar ir šlapimo pūslės skausmas“, – piktinosi Eugenijus.
„Ar greitosios pagalbos gydytoja nesiteikė pasidalinti, dėl kokios priežasties buvo iškviesta? Gal ligoninės priimamajame kažkas nutarė negaišti brangaus savo laiko užrašams? O gal išvadas pateikęs gydytojas jų neskaitė?
Buvo įvykdytas nusikaltimas, sukelta grėsmė žmogaus gyvybei, pažeistas orumas ir paciento teisės.
Jeigu mama ir nepaminėjo galvos traumos, tai neatleidžia medikų nuo atsakomybės. Ar žmogaus, netekusio sąmonės, taip pat klaustų, ką jam spauda?“ – piktinosi vyras, nesuprantantis, kodėl gydytojai priimamajame nesivadovavo iškvietimo priežastimi.
Tuo labiau jam sunku tai suvokti, kai aiškiai matėsi, jog moteris yra patyrusi galvos traumą – jos kaktą ženklino sumušimo žymė.
„Kad mama tuomet buvo praradusi orientaciją, įrodo ir tai, kad iškvietus greitąją mūsų namuose buvo moteris, kuri man padėjo aprengti mamą. Dabar mama sako net neatsimenanti to, kad ji buvo pas mus“, – apie tai, kokios būklės mamą išlydėjo į ligoninę, pasakojo Eugenijus. Tad jam nesuprantama, kodėl medikai kliovėsi tik tuo, kuo skundėsi pacientė.
„Aš suprantu ir palaikau kovos su pandemija priemones. Suprantu, kodėl man nebuvo leista asmeniškai rūpintis mama ligoninėje ir papasakoti gydytojams, kas nutiko mamai. Negalėdami būti šalia artimųjų esame priversti pasitikėti medicinos darbuotojų sąžine ir profesionalumu. Bent vieno iš šių dviejų stokojo.
Iškankinta mama ir toliau kenčia, ir toliau nežinome, kas jai. Vežti ją atgal ir reikalauti atlikti reikalingus tyrimus? Po patirtos traumos ir tokio pažeminimo mama tikrai nebenori to kartoti“, – teigė Eugenijus.
Vyras sako dabar supratęs, kad mama buvo teisi, sakydama, kad Lietuva – tai ne Amerika: „Ten net su gyvūnėliais elgiasi pagarbiau nei Lietuvoje su žmonėmis: kai veterinarijos klinikoje palikau katiną, gydytojas skambino po kelis kartus per dieną, kad informuotų apie jo būklę.“
Ligoninė: pacientė skundėsi tik juosmens skausmu
RVUL Dokumentų valdymo ir komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Asta Bagdonavičienė portalui lrytas.lt atsiuntė oficialų ligoninės atstovų komentarą: „Labai apgailestaujame dėl pacientės ir jos sūnaus patirtų išgyvenimų. Atidžiai išnagrinėjome pateiktoje užklausoje minimus nusiskundimus – mus iš tiesų suneramino teiginys, kad prie pacientės kelias valandas niekas nepriėjo, nes įstaigos administracija daug dėmesio skiria tam, kad skubi pagalba pacientams būtų suteikta laikantis teisės aktais nustatytų terminų. Tai yra nemenkas iššūkis turint omenyje, kad Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės aptarnaujamas skubios pagalbos besikreipiančiųjų srautas yra didžiausias Baltijos šalyse, o Vilniaus mieste dengiame daugiau nei pusę visos būtinosios pagalbos suaugusiems asmenims apimties, tačiau kiekvienas atvejis, kuomet pacientams tenka ilgai laukti, yra kasdien fiksuojamas ir aptariamas.
Drauge su Skubios pagalbos skyriaus vadovybe išanalizavome jos aplinkybes. Pacientė buvo atvežta greitosios medicinos pagalbos automobiliu 14:33 val., pirminė apžiūra ir būklės įvertinimas atliktas 14:45 val. Moteris skundėsi stipriu nugaros skausmu, kitų nusiskundimų neišsakė. Remiantis surinkta anamneze, pacientei buvo padaryti kraujo tyrimai, ji buvo nukreipta gydytojo rentgenologo apžiūrai, gydytojo ortopedo traumatologo konsultacijai, atliktas rentgenografinis ištyrimas, jo duomenims patikslinti paskirta kompiuterinė tomografija. Įvertinus visų tyrimų duomenis, lūžių nenustatyta, diagnozuotas juosmens sumušimas, nereikalaujantis neatidėliotinos hospitalizacijos. Baigus konsultaciją, 17:53 val. buvo iškviestas GMP automobilis pacientės pervežimui į namus.
Medicininėje dokumentacijoje užfiksuota įvykių eiga rodo, jog pacientė tikrai nebuvo palikta be apžiūros. Priimdamas sprendimą konsultuojantis gydytojas vadovavosi duomenimis, kuriuos turėjo tuo metu; jo teigimu pacientė buvo sąmoninga, bendraujanti, akcentavo tik skaudantį juosmenį, jokios papildomos pagalbos dėl fiziologinių poreikių personalo neprašė. Automobilis pacientei parvežti namo buvo iškviestas paties gydytojo iniciatyva, įvertinus tai, kad pacientei skauda nugarą ir anksčiau ji buvo patyrusi kritimų. Vėliau susisiekus su Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotimi gauta informacija, kad moteris iš ligoninės į namus buvo išvežta 19:00 val., kai tik atsilaisvino greitosios pagalbos automobilis.
Apgailestaujame, kad dieną iškviesta greitosios medicinos pagalbos gydytoja neleido sūnui vykti kartu, nes kartais pacientus atlydintys artimieji gali objektyviau apibrėžti kreipimosi priežastį ir suteikti išsamesnės informacijos nei pats pacientas. Suprantama, kad kai kuriems žmonėms gali prireikti ir papildomos pagalbos, ne vien tik medicininių paslaugų, todėl lydinčiojo asmens asistavimas tokiais atvejais yra reikalingas.
Pandemijos metu gydymo įstaigose smarkiai ribojami į vidų patenkančiųjų lankytojų srautai ir kiekvienoje įstaigoje taikomos skirtingos taisyklės, todėl visuomenei gali trūkti aiškumo. Norėtume pabrėžti, kad nuo pat visuotinio karantino atšaukimo mūsų ligoninės Skubios pagalbos skyriuje pirminės apžiūros metu leidžiama dalyvauti vienam lydinčiajam asmeniui, išskyrus tuos atvejus, jei jis turi epidemiologinės rizikos veiksnių (dėl COVID-19 grėsmės), taip pat neįleidžiami neblaivūs asmenys.
Po pirminės apžiūros paciento lydėjimo į tolesnes procedūras klausimas sprendžiamas individualiai – priklausomai nuo paciento būklės tuo metu. Leidžiama lydėti tuos pacientus, kurie dėl patirto sveikatos sutrikimo negali adekvačiai nusakyti savo nusiskundimų arba kuriems reikia papildomų socialinių patarnavimų (pvz., yra gulintys, negali patys nusirengti ar apsirengti, atsisėsti, pasikelti ar pan.). Tiesa, pašaliniai asmenys neįleidžiami į stebėjimo palatas, taip pat draudžiama lydėti į skyrių, jei priimamas sprendimas pacientą hospitalizuoti (šiuo atveju pacientą palydi ligoninės personalas).
Taip palikti neketina
Gavęs panašų atsakymą iš RVUL vilnietės sūnus jį įvertino kaip korumpuotą nusikaltimo priedangą.
„Mamai, patyrusiai insultą ir turinčiai negalią, beveik nematančiai ir po incidento negalinčiai paeiti, nebuvo suteikta pagalba. Ši įstaiga neturi net drąsos ir sąžinės prisipažinti ar bent atsiprašyti pacientės.
Mes pasiliekame teisę nepriklausomam tyrimui ir baudžiamosios bylos iškėlimui“, – RVUL laišką išsiuntė Eugenijus K.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
