Atvykusi pas tėvus pasikalbėjau su seneliu – ir nors iš ligoninės jį išleido, skausmas niekur nedingo. Taip pat senelis parodė delno dydžio mėlynę ant kairiojo šono – vaizdas ne juokais išgąsdino...
Spalio 9 dieną dėl nesiliaujančių skausmų tėtis nuvežė senelį į kitą ligoninę, šį kartą iš anksto užsirašius.
Ligoninėje praleido 10 valandų – nuo 8 ryto iki 18 valandos. Tyrimai, analizės, visa tai užtrunka, kol galiausiai būrys gydytojų subėgo į kabinetą, mat paaiškėjo diagnozė: plyšusi aorta, reikalinga skubi operacija.
Visi puikiai supratom, kad operacijos senelis gali ir neištverti, tai suprato ir jis pats, tačiau kito kelio nebuvo.
Kelios laukimo valandos, ir paaiškėjo, kad operacija pavyko, viskas tvarkoje. Spalio 14 dieną senelis pabudo po narkozės, atrodė, kad viskas tik gerėja.
Po savaitės, spalio 21-ąją, grįžo į namus. Nevaikščiojo, bet jau buvo namuose. Sąmoningas, pavargęs, išsekęs, tačiau su išlikusiu užsispyrimu ir humoro jausmu.
Tik besirūpindami seneliu pastebėjome didžiulę pragulą ant nugaros, kurios anksčiau nebuvo. Išvada viena: kol jis gulėjo ligoninėje, niekas nenorėjo rūpintis, vartyti, valyti... Na, o kam? Pakišo metalinę antį, ir paliko taip gulėt.
Bet to nesureikšminome, nes, atrodė, kad situacija gerėja, senelis stiprėjo, valgė, stengėsi kabintis.
Spalio 26 dieną pastebėjom, kad jis silpnesnis nei buvo, labiau pavargęs, bet „nurašėm“ ir tai, nes tą dieną jį apkirpom, nuskutom barzdą – senelis mėgo atrodyti tvarkingai. Pagalvojom, kad šios procedūros jį išvargino.
Spalio 27 jį vėl išvežė į ligoninę, nes iki 38 laipsnių pakilo temperatūra. Kitą dieną, praėjus minutei po to, kai pabudau, man pranešė, kad senelio nebėra, įtariamas sepsis.
Turbūt kyla klausimas, kam visa tai rašau? Atsakymas gana paprastas.
Pradėjau kapstyti išrašus, radau, kad pirmojoje ligoninėje seneliui buvo atlikta kompiuterinė tomografija, buvo matoma 4,2 cm aortos aneurizma, tačiau kraujagyslių chirurgas apžiūrėjęs nusprendė, kad viskas čia yra tvarkoje ir neverta rūpintis.
Antrojoje ligoninėje operacija buvo sėkminga, tačiau pragulos iš oro neatsiranda. Apie sepsį galiu pasakyti tą patį. Tai va toks ir atsakymas į klausimą, kodėl senu asmeniu niekas rūpintis nenori? Nes ir taip numirs? Bet tai juk galioja mums visiems...
Kalbam apie atlyginimų kėlimą medikams, bet atsiduriam užburtam rate. Ar verta mokėti medikui daugiau pinigų, jei jis tinkamai neatlieka savo pareigų? Bet jis neatlieka tinkamai savo pareigų, nes negauna pakankamai pinigų...
Norėčiau sulaukti atsakymų iš ligoninių, kodėl buvo priimti tokie sprendimai, kodėl toks požiūris, bet to sunku tikėtis.
Viskas, ko galiu tikėtis – kad požiūris į kitą seną žmogų, sunkios būklės patekusį į ligoninę, bus atsakingesnis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
