Bet apie viską nuo pradžių.
Mama, būdama 75-erių, susilaužė koją ir pateko į ligoninę. Operacija, narkozė, slauga.
Mama buvo jau besveikstanti, kai gydytojai pasiskundė, kad ji neduoda ramybės personalui, reikalauja gydyti ją nuo ligų, kuriomis iš tiesų neserga. Jos elgesiu skundėsi ir pacientai.
Negalėjau to suprasti: mano mama – buvusi mokytoja, subtili, intelektuali, lengvai su visais bendrą kalbą randanti moteris. Nusprendžiau, kad tai nesusipratimas, o kai gydytojai leido, parsivežiau ją namo.
Vieną naktį ji pabudo trečią valandą, atėjo pas mane į miegamąjį ir pasakė: kažkas dega. Apėjau visus kambarius, pažiūrėjau per langą, išėjau į laiptinę, netgi nusileidau žemyn ir apėjau kiemą, kad tikrai įsitikinčiau, jog niekas nedega, grįžau namo, atidariau balkono duris ir amo netekau: tuo metu į kiemą įsuko ugniagesių automobilis.
Mama buvo paskambinusi pagalbos numeriu ir pranešusi, kad mūsų name gaisras!
Tai buvo pirmieji jos ligos požymiai, tačiau to nesupratau, maniau, kad keistas jos elgesys – traumos, operacijos ir gydymosi ligoninėje pasekmė... Ir net neįtariau, kokie sunkumai manęs laukia ateityje.
Maždaug po metų ji vėl susilaužė koją, bet kategoriškai atsisakė važiuoti į ligoninę. Nieko negalėjau padaryti – tik imtis dar daugiau darbų, kad galėčiau sumokėti moterims, ateinančioms jos prižiūrėti.
Pamažu pavyko įtikinti ją atsistoti ant kojų ir pradėti vaikščioti remiantis vaikštyne. Bet po to jos elgesys ėmė keistis kone kiekvieną dieną. Iki tol kalbėjo sklandžiai – ir staiga ėmė neberasti tinkamų žodžių, nebesuprasti, kur esanti arba ko nors prašyti manęs, lyg man būtų 14 metų, ir mes dabar gyventume kaime pas močiutę.
Kartais pykdavo: „Tu neskaniai gamini“, „Man visą laiką karšta (šalta)“, „Su manimi niekas nesikalba“.
Netikėtai užsimanė katės, ir taip jos reikalavo, tarsi vaikas, užsimanęs kažkokio žaisliuko.
Po viso to pradėjau suprasti, kad kažkas su ja ne taip. Tačiau tuo metu dirbau kaip niekada – darbovietėje grėsė etatų mažinimas, tad turėjau dirbti ir neturėjau laiko galvoti apie tai, kas vyksta iš tikrųjų. Maniau, kad ji tik sensta, tie pokyčiai man nepatiko, bet dar nesupratau, kad tai jau negrįžtama.
Buvo momentų, kai mamai užeidavo alkio priepuoliai. Tuomet ji lyg besotė galėdavo valgyti kiaurą dieną, o pabaigusi savo lėkštę, be jokių skrupulų nusitaikyti ir į mano.
Anksčiau kartu žiūrėdavome televizorių, aptarinėdavome filmus ar naujienas. Bet atėjo laikas, kai nieko nesuprasdavo, nors gyveno su nuolat įjungtu televizoriumi, nieko neprisimindavo ir negalėdavo atpasakoti nė vieno siužeto. Nors tuo pat metu puikiai prisimindavo savo vaikystę, jaunystę, pasakodavo įdomiausias istorijas iš senų gerų laikų.
Mama negalėdavo prisiminti, kur aš dirbu, bet išsamiai pasakodavo apie gyvenimą su mano tėvu, kuris šį pasaulį paliko prieš 10 metų.
Kartą nugirdau kolegę kalbant telefonu su mama – net širdį nudiegė... Tuomet aiškiai supratau: aš negaliu paskambinti savo mamai, aš jau dabar jos neturiu...
Anksčiau mes buvome labai artimos. Ir viso to nebėra. Jaučiausi taip, lyg turėčiau už save vyresnę dukrą, kuriai reikia mano globos.
Ilgai negalėjau patikėti gydytojais, kad jau niekas, net brangiausi vaistai nesugrąžins jai šviesios sąmonės. Visi skėsčiojo rankomis.
Daug skaičiau apie pokyčius, ateinančius su amžiumi, supratau, kad dėl to niekas nekaltas, ir aš turiu su tuo susitaikyti. Anksčiau ji mane prižiūrėjo, dabar atėjo mano eilė.
Bet pamažu jos būklė vis blogėjo: pabudusi ji išsigąsdavo, nesuprasdavo, kur yra, imdavo šaukti mane, blaškytis.
Aš netekau jokio asmeninio gyvenimo. Negalėjau atiduoti mamos į jokią įstaigą, jokią ligoninę. Negalėjau pabėgti nuo ją užklupusių pokyčių siaubo, turėjau ištverti tai kartu.
Buvo nepakeliama matyti, kaip man brangus žmogus pamažu virsta kažkuo kitu, man nepažįstamu. Labai skaudu, netgi siaubinga matyti mamą, kuri kartais elgdavosi taip, kaip niekada nesielgė.
Draugams galėdavau papasakoti apie jos elgesį, kartais net juokingą, bet niekam negalėjau perduoti nevilties, kuri užklupo mane matant, kaip nyksta asmenybė, kurią taip mylėjau.
Jau metai, kai jos nebėra. Dabar man atrodo, kad rūpinimasis ja man nebuvo našta. Pamažu pamirštu nuolat užklupdavusią neviltį, nerimą dėl jos ir savęs, baimę, kas bus ateityje. Liko tik gilus liūdesys.
Štai toks gyvenimas su žmogumi, sergančiu Alzheimeriu. Visiems, kurie globoja savo tėvus, sergančius šia liga, linkiu tik vieno – stiprybės ir kantrybės.
Ir negailėkite jiems laiko – nei tada, kai dar galite bendrauti, nei tada, kai norisi kaukti iš nevilties. Aš tokios galimybės nebeturiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
