Dabar kaip niekad suprantu posakį: anyta – velnio pramanyta... Ir tai apie maniškę.
Prieš mėnesį mano uošvis susipyko su žmona, mano anyta. Žinodama abiejų charakterius nė kiek nenustebau.
Vyro tėvai kartu pragyveno 35 metus. Nepaisant visų jo paklydimų, užgėrimų ar kitokių išsidirbinėjimų, anytai visada viskas buvo gerai.
Ir staiga kaip griaustinis iš giedro dangaus – susipyko, trenkė durimis ir kone vien tik su šlepetėmis atėjo pas mus.
Jau daugiau kaip mėnesį gyvena su mumis. Ir tai jau darosi nebejuokinga.
Butas, kuriame su vyru gyvename penkerius metus, nedidelis – su vienu miegamuoju ir svetaine, kuri sujungta su virtuve. Joje dabar karaliauja anyta.
Tai yra siaubingai nepatogu. Anyta nuo ryto iki vakaro žiūri televizorių. Nuo septintos ryto barškina puodais, vaikšto pirmyn atgal, tai į vonios kambarį, tai į virtuvę. Dažnai pristoja su įvairiausiais pasakojimais. Vyrui lengviau – tai jo mama. O aš jaučiuosi nejaukiai.
Problema ta, kad mes laukiamės vaikelio. Dabar dar dirbu, bet po trijų savaičių išeisiu motinystės atostogų.
O kol kas dar ir dirbti iš namų reikia. Tik ji turbūt įsivaizduoja, kad žaidimus kompiuteryje žaidžiu ar šiaip naršau – būtinai pristos su kokiu nesvarbiu klausimu ar užsimanys papasakoti kokią tolimos draugės giminaitės kaimynės istoriją.
Vieną dieną išdrįsau ir tarsi tarp kitko paklausiau: „Tai kada namo?“ O ji man ir sako, kad net nesiruošia, nes akyse nenori matyti vyro alkoholiko.
Pasirodo, padavė skyrybų pareiškimą ir ketina gyventi pas mus. Sako, dabar mums jos reikės – ji padės prižiūrėti vaikelį.
O įdomiausia, kad kadaise šį butą vyrui tėvai ir nupirko. Vyras tuomet buvo dar studentas, bet nuo tada gyvena atskirai nuo tėvų. Butą susitvarkė ir atsinaujino pagal savo skonį. Aš pas jį atsikrausčiau beveik prieš šešerius metus. Per šį laiką nusipirkome naujos buitinės technikos, susiremontavome vonios kambarį.
Tačiau tik neseniai sužinojau, kad butas, kuriame gyvename, teoriškai priklauso anytai – jis užrašytas jos vardu. Tai mane šiek tiek nustebino, bet kai supratau, kur šuo pakastas, supratau, kad juokai menki: anyta nori skirtis, ir suprantu, kad tai ji šiame bute jaučiasi šeimininkė, o ne aš.
Vyras ją gina, sako, kad motina ilgai kentė tėvo girtuokliavimą, jo išdavystes, pyktį ir skandalus. Ir ji jo niekada nepaliko, atvirkščiai, laikė visus namų kampus ir niekam neišsidavė, koks nesaldus jos gyvenimas. Nes jai visuomet buvo svarbu „ką žmonės pasakys!“
Žodžiu, viską dangstė, o kitiems į akis tik šypsojosi ir demonstravo laimingą gyvenimą. Ir štai, sulaukusi 65 metų, nutarė skirtis dėl kažkokios smulkmenos. Uošvis į namus parėjo piktas, mestelėjo kažkokią frazę, anyta tuo metu jam pylė sriubą – tik tekštelėjo lėkštę ant stalo ir išėjo iš namų.
Taip ir atsidūrė pas mus, nes mano vyras – jų vienturtis.
Aš šoke. O kur mums dėtis? Į gatvę? Su visu savo pilvu...
Pasakiau anytai, kad ji nepagalvojo apie vieną dalyką – apie sūnaus šeimą. Tepagalvojo tik apie save. Suprantu, tai jos butas, tačiau man ir mano vaikui jame nėra vietos.
Nesuprantu, kas turi nutikti ar kas pasikeisti, kad tiek metų pragyvenus su vyru, kad ir nemylimu, staiga sugriautum bendrą gyvenimą, ir dar sugadintum jį sūnui. Kodėl ji apie tai nepagalvoja?
Nesinori kelti ultimatumų, bet jau galvoju apie tai, kad vaikui gimus išvažiuosiu pas savo tėvus.
O taip su vyru svajojom apie vaikelį, kaip jis augs, jau rinkom jam darželį, kalbėjom apie mokyklą...
Ar aš turiu kokių nors kitų išeičių? Suprantu, kad žmonėms iš šalies sunku suvokti mano padėtį, bet norisi bent moralinio palaikymo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
