„Važiuojate skiepytis? Tai nebijote? Drąsuolė!“ Atspėti, kad „važiuoju“ skiepytis buvo nesunku – tą dieną Santaros klinikose trečio aukšto vestibiulis buvo skirtas pakviestiems skiepytis nuo Covid-19 ligos.
Prieš tai buvau sulaukusi dviejų skambučių iš Santaros klinikų savanorių ir darbuotojų, kurie teiravosi ar tikrai sutinku skiepytis. Tikrai tikrai? Kai taip atkakliai teiraujasi – kyla noras nesutikti. Taigi, nesijaučia labai tvirtai.
Bet ką sakyti, kai kažkas stebisi, jog nebijau skiepytis? Nutariau patylėti ir taip pagerbti šį svarbų įvykį mano gyvenime.
Skiepijimas buvo organizuotas ko ne tobulai: daugybė draugiškų darbuotojų ir savanorių, skrajutė, kur atsakyta į visus klausimus, kur kreiptis ir ką daryti, jei po skiepų pasijusi blogai, antrųjų skiepų kortelė. O jei kils noras skųstis – nurodyta kaip tai padaryti. Galima telefonu, galima raštu.
Grįžtant vėl atsidūriau lifte su ta pačia moterimi.
„Taip greitai? Vakar po skiepų buvau nualpusi, mane pusantros valandos gaivino!“, – gailiai pranešė.
„Po kiek laiko pasijutote blogai?“, – paklausiau.
Moteris pasimetė. „Gal po 15 minučių“, – galų gale nutarė. „Tai gal man grįžti ir dar palaukti 15 minučių?“. „Nereikia grįžti, skiepai ne visus vienodai veikia“, – kategoriškai nukirto ji.
Kol vilkausi apsiaustą, pradėjau galvoti, ką mano lifto bendrakeleivė veikia poliklinikoje, jei skiepijosi vakar? Be to, kalbinti nepažįstamus žmones liftuose yra neįprasta. Dažnai būnu toje ligoninėje ir kiekvieną kartą įsitikinu, kad lifte keleiviai ne tik nesikalba – jie net nežiūri vieni į kitus ir kyla ar leidžiasi nieko nematančiais žvilgsniais.
Čia pasigirdo širdį verianti dejonė.
„Kaip aš pakliūsiu į trečią aukštą?“– dejavo jau kita moteris. Veltui supuolę žmonės bandė jai parodyti, kur liftas – ji pareiškė bijanti viena važiuoti, nes liftas gali užstrigti. Laiptais lipti ji irgi nenorėjo. Dejavo taip graudžiai, kad iš karto atsirado savanorių ją palydėti.
Tiesa, ji vis negalėjo apsispręsti, ar jai reikia į trečią, ar į penktą aukštą. Ar tik nekils tame lifte dar viena diskusija apie „drąsuolį, nebijantį skiepų“?
Jokių įrodymų, kad tos dvi moterys yra skiepų priešininkės aš neturėjau, juo labiau ir „antivakserių“ niekada nebuvau mačiusi. Jos tikrai galėjo būti pacientės, arba pacientės ir „antivakserės“ tuo pat metu. Bet jų elgesys atrodė gerai apgalvotas. Jos mokėjo susirasti auką: lifte pašnekovas negali pabėgti, o baimė užstrigti lifte tikrai padeda užmegzti pokalbį su naujuoju bendrakeleiviu.
Kylant aukštyn – apie skiepų baimę, leidžiantis žemyn – apie laukiančias komplikacijas. Tuos pačius žodžius jos kartojo tomis pačiomis intonacijomis.
Iš čia aš tikrai pasimečiau. Akivaizdu, kad jokio leidimo agituoti prieš skiepus valstybinėje poliklinikoje per patį skiepijimą nuo Covid-19 jos neturėjo.
Iš kitos pusės, atskirti nuomonę nuo agitacijos šioje situacijoje būtų labai sudėtinga. Juo labiau, kad nuomonė išsakoma lifte per kelias sekundes. Jokia apsauga nė nebandė jų vaikytis, nes jos nepažeidė jokių taisyklių. Juk atvykus į polikliniką niekas nereikalauja pasižadėti, jog nesikalbėsi su kitais pacientais.
Bet šiuo metu ligoninėse tikrai didelė rizika užsikrėsti baisiuoju virusu, ten jo knibždėte knibžda. Važinėti liftu ir kalbinti išsigandusius žmones yra labai pavojinga. Tos moterys tikrai tiki, kad gelbėja žmoniją? Ar kažkas pasamdė profesionales, apmokytas pardavinėti brangius puodus bei dulkių siurblius?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
