Auginu dviejų metukų mažylį. Mūsų pirmadienis prasidėjo kaip įprastai – vyras darbe, aš ruošiau pietus, vaikelis žaidė bėgiodamas po namus. Gamindama sriubą pritrūkau daržovių – o jas mes laikome balkone.
Nuėjau iki balkono, atsidariau duris, nieko blogo neįtardama įsimečiau į krepšelį kelias bulves. Staiga už nugaros išgirdau, kaip užsidarė balkono durys. Atsisuku, o ten mano pyplys mojuoja laimingas. Bandau daryti duris – neatsidaro!
Mažylis darydamas duris pasuko ir rankenėlę. Ką dabar daryti? Esu balkone užrakinta savo dviejų metų neturinčio vaiko. O jis likęs vienas bute!!! Neturiu nei telefono, nei kompiuterio, nei kokio įnagio durims išlaužti. Tik kelias bulves!
Pirma kilusi mintis – daužti lango stiklą. Tačiau pabirusios stiklo šukės gali sužaloti tiek vaiką, tiek mane. Ropštis per balkoną pas kaimynus? Bet ką jie, juk raktų nuo namų tai neturi!
Atsidariau įstiklinto balkono langą ir pradėjau šaukti pagalbos. Gyvenu sostinės centre, praktiškai senamiestyje. Pro balkoną šūkaujanti vienmarškinė moteris – tikrai neeilinis vaizdelis. Tačiau dauguma praeivių taip ir lieka abejingi. Kažkas praeidamas tik nusijuokia. Gal pagalvoja, kokia keistuolė, gal neblaivi, gal dar kas?
Laimei, viena vyresnio amžiaus moteris priėjo prie namo. Paaiškinau, kad ne savo noru aš čia, už durų pro stiklą mojuoja mane įkalinęs mažylis. Bet tik minučių klausimas, kada jis supras, kad čia ne žaidimas ir visai nelinksma yra likti vienam namuose.
Praeivės paprašiau paskambinti 112. Moteris kaip mat surinko trumpąjį numerį ir iškvietė policiją. Tačiau kol ji atvažiuos, praeis dar nemažai laiko, per kurį vienas likęs mažylis gali pridaryti bet ką! Kas turi tokio amžiaus vaikų, žino, ką jie gali...
Reikia informuoti vyrą. Bet jo telefono numerio nepamenu! Tokioje stresinėje situacijoje nebepamenu nė vieno žmogaus numerio.
Paklausiau, ar moteris turi Facebook? Aišku, kad ne kiekvienam jos amžiuje aktualūs socialiniai tinklai. Ji taip pat neturi.
Tuomet pamačiau pro šalį einančią jauną panelę. Paprašiau jos per Facebook susisiekti su mano vyru. Ji labai greitai surado jo vardą pavardę ir bandė skambinti. Vyras darbe užsiėmęs ir nieko negirdi... Paprašiau paskambinti į jo darbą“pagooglinus“ internete, niekas nekelia.
Kągi, lieka laukti policijos. Bet matau, kaip mažyliui jau pabodo žaisti su mama slėpynių ir jis pradėjo verkti, nes nori pas mane. Laukti nebuvo kada... Suveikė mano instinktai ir nieko negalvodama su visu kūnu pastūmiau kelis kartus duris ir išlaužiau užraktą pati... Vaikas ne iki galo užsuko rankeną, todėl užraktas nebuvo galutinai užsifiksavęs ir nuo smūgio stebuklingu būdu atšoko.
Apkabinau vaiką, paskambinau policijai, padėkojau ir pasakiau, kad susitvarkiau su situacija pati. Tačiau toms moterims padėkoti taip ir nespėjau – jos padėjo nepažįstamajai ir nuėjo savais takais.
Todėl tikrai noriu nuoširdžiai padėkoti jums, jeigu skaitote šį mano laišką. Ypatingai dabar, kai per karantiną visi taip bijo žmonių, nepraeiti pro šalį ir nelikti abejingam! Ačiū už pagalbą!
Nes jei balkono durys būtų neatsidariusios, nežinia, kaip viskas būtų baigęsi, jei ne tos geros širdies praeivės. Jos nepatingėjo ir nepabijojo pakelti galvą, sustoti, pamiršti savo reikalus ir ištiesti pagalbos ranką.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
