Kai Vyriausybė patvirtino kaupinių metodą, sakėme, valio, dar šiek tiek palauksime, pasitestuosime (atleiskite, netikiu, kad testai sužalos mano vaiką, kad jam į nosį kas nors įkiš 5G arba sučipuos...) ir po 3 mėnesių pertraukos pirmyn į mokyklą lopyti mokslo spragų ir vystytį tų įgūdžių, kurių už ekrano niekaip neišvystysi.
Deja, visi pasidžiaugė smarkiai per anksti, nes, pasirodo, praktikoje nuostabus ir inovatyvus kaupinių metodas yra absoliučiai.... neįgyvendinamas. Kaip toje pasakoje apie Eglę – kol geležinių kurpaičių nesunešiosi, tol į Žemę negrįši.
Taigi, kokias kurpaites sunešioti Vyriausybė (ir savivaldybės) numatė Vilniaus ir kitų juodųjų savivaldybių pradinukams ir jų tėvams?
Pirmas žingsnis – norint grįžti, reikia, kad to norėtų ir iniciatyvą rodytų mokyklos administracija. Deja, ne visų mokyklų administracijos to nori – daug vargo, nuotolinis mokslas juk KAŽKAIP vyksta, algos gaunamos. Be to, daržų sezonas prasideda, tad tas nuotolinis darbas juk toks patogus. Na, tarkime, jums pasisekė, ir mokyklos vadovybė supranta nuotolinio ugdymo žalą ir būtinybę vaikams kuo greičiau grįžti prie kontaktinio mokymo.
Kitas išbandymas – mokyklos tėvų apklausa. Už grįžimą turi nubalsuoti bent jau 70-80 proc. tėvų. Suprantama tėvų baimė, kad testai negarantuoja absoliutaus saugumo, ypač jei patys vaikai yra rizikos grupėje ar yra gyvenama kartu su rizikos grupės asmenimis.
Vis dėlto, į neviltį varo tokie tėvelių pareiškimai, kaip kad „neleisiu žaloti vaiko nosytės“, „tingėsiu vaiką į mokyklą vežioti“, „mano vyras bijo testuotis“ ir pan. Na, jei jau ir čia pasisekė, tai turbūt džiaugiatės ir vėl surandate spintoje apdulkėjusias vaikų uniformas.
Deja, atsimušate į trečiąją kliūtį. Užsimojus kaupinių metodu testuoti pradinukus ir jų šeimas (pirmąjį kartą prieš einant į mokyklą), pasirodo, trūksta pajėgumų. Štai Vilniaus savivaldybė nekantraujantiems, rašantiems ir jiems ramybės neduodantiems tėveliams pasakė: yra 100 laukiančių mokyklų, per savaitę galime išleisti tik 4, nes nespėjam parengti, ištestuoti, neturim pajėgumų, dienom naktim dirbame. Suprantu ir užjaučiu – be jokios ironijos. Ten juk irgi žmonės dirba.
Vis dėlto, nors tai absoliučiai neįtikėtina, bet pasiėmus elementarų skaičiuotuvą tokiam mokinukų grąžinimui į mokyklas prireiks... 25 savaičių. 25 SAVAIČIŲ! Priminsiu, kad metai turi 52 savaites – tad jei turėsime nelaimės atsidurti sąrašo gale, į mokyklą šiemet tikrai negrįšime.
O po atostogų vėl viskas iš naujo? Nuo rugsėjo pradės testuotis pirmosios mokyklos, o paskutinės saugios ir išsitestavusios grįš sausio pabaigoje? Ar kas nors paskaičiavo genialaus kaupinių metodo realius terminus, apimtis, įvertino sukuriamą nelygybę ir nevienodas galimybes Lietuvos vaikams ir jų tėvams?
Štai vieni pradinukai jau 5 savaites eina į mokyklą, mokosi, pažįsta pasaulį, daro projektus ir dirba grupėse, net šventes švenčia ir baseiną planuoja lankyti, o kiti ir toliau gadinasi akis, lenkia nugarą prie kompiuterio ir kasdien vis sunkiau motyvuojasi mokslui.
Jų tėvai ir toliau dirba mokytojais, prižiūrėtojais, virėjais ir psichologais. Šalia visų savo darbų arba yra priversti štai jau tris mėnesius būti biuletenyje. Kodėl visų mokesčių mokėtojų pinigais yra testuojamos tik tam tikros išrinktosios mokyklos? Ar normalaus, kokybiško mokslo savo vaikams turime laukti kaip dešros sovietiniais laikais?
Švietimo, mokslo ir sveikatos ministerija skelbė, kad į mokyklas sugrįžo 63 tūkst. iš 117 tūkst. pradinukų. Tad likusi pusė Lietuvos pradinukų ir jų šeimų yra priversti dalyvauti loterijoje – ką ir kada savivaldybės pasirinks ir išleis į mokyklą.
Ar savivaldybė, Vyriausybė ir gerovės valstybę žadėjęs Prezidentas kalba apie testavimo pajėgumų didinimą arba kitus būdus vaikams grįžti į mokyklas, jei jau matome, kad šis būdas sunkiai stumiasi į priekį?
Dabar dėmesio centre – imuniteto pasai, vakcinos, M.A.M.A. apdovanojimai, prekybcentrių atidarymas. Apsimetame, kad metodas genialus, bet ar jūsų mokykla yra tarp tų laimingųjų ir išrinktųjų, kurios grįš?
Pasirodo, yra mistinė mokyklų eilė. Ar kas nors žino kriterijus, kaip tokios eilės sudarinėjamos? Ne, baikit tik. O kam to reikia? Tėveliai juk turi kantrybės, supratingumo ir sveikatos, užteks ir biurokratinio atsirašinėjimo!
Taigi, mano prašymas vienas. Nors aš nesu iki galo įtikinta testavimo būtinumu (kodėl, pavyzdžiui, nėra testuojami darželinukai? Kodėl kitose šalyse pradinės mokyklos veikia be PRIVALOMO testavimo), bet jei testavimas yra būtinas, tai tuomet Vyriausybė/savivaldybė privalo galvoti apie sprendimą, kuris tiktų visiems ir nepaliktų vaikų atskirtyje bei negadintų ir taip prasto švietimo rodiklių progreso, o dar svarbiau – nežalotų vaikų, tėvų ir darbui atsidavusių mokytojų fizinės ir psichologinės sveikatos.
Testavimui turi būti skiriama pakankamai lėšų ir žmogiškųjų išteklių, kad visiems vaikams būtų sudarytos lygios galimybes mokytis, kurias taip akcentavo Vyriausybė savo programoje. Galų gale virusas nepasitrauks taip greitai, turime jau dabar galvoti ir apie rudenį, ir ne tik apie pradinukus, bet ir vyresnius vaikus. Na, nebent švietimas visgi nėra mūsų prioritetas.
Tiesa, Vyriausybė žadėjo kirpyklas atidaryti kartu su mokyklomis pradinukams. Tik pasakysiu, kad kirptis jau buvau du kartus, dariausi manikiūrą ir pedikiūrą, o vat vaikai, kaip sėdi prie zoomo ir jūtūbo, taip ir sėdi...
Karolina, 3 pradinukų mama iš Vilniaus
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
