Jis pradėjo sportuoti, bėgioti, prisižiūri, ką valgo, vitaminus geria. Aišku, kad bus čia kita kelią perbėgusi. Tikriausiai kokia jauniklė iš darbo bus jam protą susukusi.
Man iškart užsidegė raudona šviesa – pradėjau labiau puoštis, laikiausi dietos, bandžiau dažniau būti pasitempusi, mažiau bumbėti, daugiau dėmesio jam skirti. Vis tikėjausi, kad reikalai pasitaisys.
Žinoma, nebe pirmos jaunystės esu. Bet dar tikrai ne mirusi ir kūniškos šilumos išsiilgstu tikrai. Bent jau kartą per mėnesį. Tačiau kad ir kiek beviliočiau savo vyrą, jis vis mane atstumia.
Visada toks susikrimtęs, liūdnas, užsidaręs. Tik sumurma, kad jam ne nuotaika, ar galvą skauda, ar filmą žiūrėti nori pabaigti.
Jau neapsikenčiau ir pasiūliau jam išeiti pas tą savo meilužę, jeigu jam su manimi būti tokia kančia. Man nepakeliama būti apgaudinėjamai, aš juk ne akla ir ne kvaila, matau, kas darosi man panosėje.
Paaiškinau jam savo įtarimus. O jis atsiduso ir išklojo man visą tiesą. Nutiko blogiausia – jis gal į norėtų dar meilės, bet jo daikčiukas nebelabai pajėgia... Jam gėda apie tai prisipažinti.
Todėl jis dabar bando gelbėti savo seksualumą visokiais vitaminais, aktyvindamas kraujotaką ir tt.
Nežinau, kaip patikrinti šį jo pasiteisinimą, nes jis manęs visai neprisileidžia. Jam nejauku, kad jis toks „neįgalus“. Sako, kad aš čia nekalta. Čia jo kūnas jo nebeklauso.
Yra šiais laikais visokių tablečių, kurios padeda vyrams tokiomis akimirkomis. Bet maniškis ir tų bijo, sako, širdžiai negerai.
Kažkaip garsiai apie tai kalbėti su pažįstamais man nejauku, gal kažkas mane supras, nesmerks ir patars, kaip poroms spręsti tokias problemas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
