Taip, tai gražūs žmogaus gyvenimo palydovai, bet jie – ateinantys ir praeinantys, o yra vienas jausmas, kuris nedingsta niekur, kaip baisi erkė kiekvieną dieną siurbia dvasinį „kraują“ ir verčia žvilgčioti per petį. Tai baimės jausmas.
Tik žmogutis žengė pirmus žingsnius ir prasideda:
Taip ir gyvename nuolat gąsdinami , o su kiekviena epocha atsiranda vis naujesnių ir baisesnių gąsdinimų.
Jei neskirsime 2% karui – tanko nenusipirksime, priešai užpuls. Vakcinos paso neturėsi – kavą gersi atsisėdęs ant bordiūro. Jei į ES sostinę nuvažiuos netekėjusi pana, o ne aukštas gražus vyras – valdžios Olimpe įvyks pilietinis karas.
Negana to, prisidėjo gąsdinimai pagal profesijas. Vairuotojus pradėjo gąsdinti: jei savaitgalį sėdėsi savo kabinoje, neisi į viešbutį su knarkiančiu kolega miegoti – į vergą pavirsi.
Kad pasijustum tikresniu Spartako epochos vergu, už miegojimą savo lovoje – baudą gausi. O jei kas keturias savaites namo nekeliausi – iš kabinos išmes ir niekam nerūpės, kad žmogui reikia kreditą mokėti, šeimą maitinti.
Gausi iš vergovės išlaisvinantį raštą, ubago terbą ir pirmyn namo. Pabučiavai gimtinės slenkstį ir vėl atgal, o namie alkani vaikai verkia, bankas iš varžytinių vergiškai gyvenančią žmoną parduoda.
Manau, kiekvienas žmogus gali dar „N“ gąsdinimų įvardyti. Visiems jiems surašyti ir jaučio odos nepakaks. Gąsdinimai tampa mada ir net privaloma kasdienė norma. Be gąsdinimo kaip be duonos kasdienės.
Šios naujos mados įtakoje prisimenu nedidelį siužetą iš linksmo vaidinimo: „detektyvas, detektyvas, detektyvas... O kur meilė ....?“
Tikrai, kur ta paprasta kasdienė ramybė, meilė. Kada pagaliau žmogui ryte atsikėlus nereikės bijoti priešų puolimo, baudų už tai, kad miegi mažoje, bet savo lovoje, kad dirbi tiek, kiek tau reikia, kad išgyventum, leistų pasirinkti tą vakciną, kurią nori ir t.t. Kada baigsis tie vieši skambūs gąsdinimai.
Pažįstu vieną porą. Kiek sutinku, jie visada laimingi, šypsosi, sveikinasi maloniai. Kartą paklausiau, kame slypi jų ramybė ir laiminga šypsena?
Jie šypsosi ir sako: „Paprastame paprastume, – per TV pažiūrime tik orus, pažintines laidas, spaudoje skaitome tik kulinarinį, sodininkų skyrelį ir apie keliones. Stengiamės nieko daugiau nematyti, neklausyti, nediskutuoti, kapstytis savo darželyje ir su anūkais smėlio dėžėje stumdyti vaikiškas mašinėles.“
Pažiūriu į juos ir pavydžiu. Jie laimingi, nes yra solidaus amžiaus senjorai ir tiesiog nebeturi nei laiko, nei sveikatos gyventi mūsų kasdienėmis baimėmis.
Negi dabar, kad būtum laimingu, galėtum nieko nebijoti, reikia nustoti klausyti, skaityti, kalbėti ir smėlio dėžėje stumdyti vaikiškas mašinėles?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
