Nusižudžius medikei, prabilo kita gydytoja – po darbo panikos atakos ir didelės dozės raminamųjų

Po sukrečiančios žinios apie iš gyvenimo pasitraukusią jauną medikę, prabilo ir kiti šios profesijos atstovai. Viena anonimiškumą prašiusi išlaikyti gydytoja (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – past.) pasidalino savo skaudžia asmenine patirtimi, kai dėl rezidentūros vadovų, kai kurių kolegų patiriamo psichologinio ir nepakeliamo darbo krūvio netgi prireikė medikamentų ir specialistų pagalbos.

Medikė prabilo apie iš kolegų patirtą psichologinį smurtą, dėl ko jai teko gydytis sunkias sveikatos problemas.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Medikė prabilo apie iš kolegų patirtą psichologinį smurtą, dėl ko jai teko gydytis sunkias sveikatos problemas.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Medikė prabilo apie iš kolegų patirtą psichologinį smurtą, dėl ko jai teko gydytis sunkias sveikatos problemas.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Medikė prabilo apie iš kolegų patirtą psichologinį smurtą, dėl ko jai teko gydytis sunkias sveikatos problemas.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Vilnietė medikė

May 13, 2021, 7:39 PM, atnaujinta May 13, 2021, 8:22 PM

„Iš kolegų ir vyresnių gydytojų patyriau mobingą dar rezidentūros metais. Kai buvau rezidentė, dėl didelio darbo krūvio namo grįždavau tik vidurnaktį, nieko nebelikdavo kaip tik verkti. Vėliau sekė panikos atakos, vis dažnesni apsilankymai SPS, didelės dozės raminamųjų...

Kiti kolegos rezidentai turėdavo po pora pacientų, aš turėdavau per dieną dvylika. Tiek nemylėjau savęs, kad net į tualetą nenueidavau. Pacientai būdavo pirmoje vietoje.

Ne visi pacientai būdavo geranoriški, būdavo ir tokių, kurie aprėkdavo. Aš iš nevilties verkdavau, tualete trankydavau sienas. Vienu metu netgi buvau pradėjusi rūkyti. Tikėjausi, jog tai nors kiek „atpalaiduos“, tačiau ir toliau klimpau į mobingo ir perdegimo liūną.

Žmonės, nesuvaldantys savo emocinio skausmo, jį neretai bando nuslėpti fiziniu skausmu – alhokoliu, narkotikais, kitokiais būdais save žalodami.

Tiek vadovybė, tiek kiti rezidentai manęs nesuprato, kodėl aš nesusitvarkau su savo krūviu. Niekas neklausė, niekas nesidomėjo, visiems rūpėjo tik jie patys. O juk taip lengva paklausti kito kolegos, kaip jam sekasi, kaip jis jaučiasi, gal reikia pagalbos? Greičiausiai tai bus mano įgimta empatija...

Situaciją sunkino ir didelė tarpusavio konkurencija. Nors dauguma kolegų tikrai buvo šaunūs ir vieni kitus palaikydavo, bet buvo ir tokių, kurių poelgių negalėdavau suprasti.

Pavyzdžiui, vieni specialiai palikdavo krūvą pacientų, kuriuos neva reikia stebėti, po budėjimo klausinėdavo apie juos, o aš vos kojas pavilkdavau. Skaudžiausia buvo tai, jog man priskirtas gydytojas nė nesiteikdavo paaiškinti, ką ir kodėl turiu daryti su vienu ar kitu pacientu. Jei kažką padarydavau ne taip – kalta, jei ką nors atlikdavau puikiai – tai jau MŪSŲ darbas.

Pamenu epizodą, kai gydytoja prašydavo pridengti porai valandų, nes bėgdavo manikiūro pasidaryti. 

Dėl didelio emocinio ir fizinio išsekimo prasidėjo panikos atakos, depresija. Būdavo fiziškai sunku netgi atsikelti iš lovos, todėl dažnai tekdavo simuliuoti peršalimą ar kitą ligą ir imti nedarbingumą.

Galiausiai įkalbėta vienos šaunios ir rūpestingos vadovės, išėjau ilgų akademinių neapmokamų atostogų, kreipiausi į privatų psichoterapeutą, lankiau dienos stacionarą, gėriau saujas vaistų.

Mano akademinės atostogos turėjo prasidėti po paskutinio mano budėjimo, tačiau tą budėjimo vakarą jaučiausi siaubingai išsekusi ir pavargusi, neturėjau jėgų nueiti nei į tualetą, nei pavalgyti. Pro šalį ėjusi vedėja pamatė, kad aš užmigusi guliu ant klaviatūros ir pasakė: „Einam, tau tikrai reikia pagalbos“.

Nuvedė mane į priėmimą psichiatro konsultacijai. Jis nustatė depresiją, ryškų emocinį ir fizinį perdegimą. Amerikiečių dar vadinamą „occupational burnout“ – perdegimas dėl sunkių darbo sąlygų.

Nors ir neturėjau suicidinių minčių, tačiau mane paguldė į skyrių. Buvau gydoma tikrai nuostabių gydytojų. Iki šiol vis dar gyvuoja stigma, kad guldomi tik pavojingi pacientai susivėlusiais plaukais.

Gydomi ir gydytojai, sergantys bipoliniu sutrikimu, ir vaikai, kenčiantys dėl nerimo sutrikimų, depresija sergančios moterys, kurios neteko savo vaikelio, patyrusios persileidimus, šizoafektinio tipo pacientai.

Ir kas keisčiausia – skyriuje bebūdama aš pagaliau IŠSIMIEGOJAU, PAILSĖJAU, SUSIRADAU ŽMONIŲ, kurie seniai pametę stigmas gyvena su F kodo ligomis.

Šiuo metu lankau psichoterapiją, vaistų nebevartoju, jaučiuosi puikiai. Dabar skaitau psichologines knygas, išmokau, kaip nuraminti save jogos, asanos, Pranajamos pratimais, maldomis.

Ką daryti, kad neatsidurtum tokioje situacijoje, kada sustoti? Kai pradedi užsilikti po darbo ir sakai sau – na, dar vieną darbą padarysiu, na, dar vieną. Ne – reikia pasakyti griežtai.

Tačiau gydytojai dažnai numoja į savo sveikatą. Deja, bet labai dažnai serga ir jie“, – atvirai pasakojo jauna medikė.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.